Autorius: Rapolas Dadu

Tie vaikiai iš vis nuo proto nušoko. Jie ant mūsų supyko, kad mes juos taip trumpai daržely palikom. Jie mat iki pat galo, nuo pat pirmos dienos, nori auklėtojas kankint.
Tamdykit arklius, mažieji sadistai. Bus dar tų dienų. Treniruokitės ant tėvų.

Vaikiai šneka ir patys nesupranta ką sako.
Jau kokias dvi atostogų savaites mažius prabunda ir pirmi žodžiai:
– Šiandien eisim į darželį? Ne? Noriu į darželį!
Tu gal atsipeikėk truputį? Pažiūrėsim kur norėsi eit po savaitės.

Pavydžiu savo mažiams.
Dukra turi gebėjimą ir norą bendraut. Jai lengva pradėt pokalbį. Susirast draugų.
Sūnus gi, turi aistrą sportui. Jam bile palakstyt.
Karoče, susirado dalykų, kurių su tėvu nei pasidalins, nei jam perleis…
Nei pats imsiu.

Mažė su drauge kieme dingo iš vaizdo.
Einu ieškot prašapelių.
Randu už kampo.
Sustojusios merginos kamantinėja kaimynę. Nu kaip kamantinėja… Intensyviai taip, labiau į apklausą panašėjo jų klausinėjimas.

Audra. Vaikiai sėdi namuosna su aukle.
Kankinas visi.
Mažiai lipa sienom.
Auklei pirma pilna diena.
Aš viena ausim klausau audros salione ir už lango.
O vakare svarstau, ar saliono audra nenuneš auklei stogo? Nepaliks mūsų be pagalbos?

Aš valdžiausi.
Nepriekaištavau.
Tylėjau.
Bet kiekvieną kartą jiems šokinėjant baloje norėjau drausminti.
Tačiau valdžiausi, nepriekaištavau, tylėjau.
Nes vasaros balos, tai ne rudeninės ar pavasarinės. Jos tam ir skirtos, turkštis.

Vaikiai kaime nuėjo prisiskynė šilauogių. Prisirinko slyvų. Aplankė šiltnamį ir pasirinko pomidorų. Su visom tom gėrybėm nuėjo… Žaist parduotuvę.
Mažieji kapitalistai.

Kaimynai mums atsiuntė dukrą, mažės draugę, mes jiems pasiuntėm vaikį.
Vaikių kiekis nei vienuos namuose nepasikeitė, bet turėjom galimybę pamatyt kas būtų jei būtų dvi dukros, o jie kas vyktų, jei turėtų tris pacanus.
Aišku, čia tik DEMO, t.y. ne DEMOniška, versija.

Vaikiai atostogauja pas močiutę kaime.
O aš stebiu kiemo šeimynas.
Kieno vaikiai rėkauja.
Kieno mindo mūsų žolyną.
Klausau kas ką skundžia ar negražiai šneka.
Kas naują šunį išveda laukan dažniau nei savo mažių.
Ir aišku, aišku piktinuos.

Kad gautų naują žaislą jie pasirengę atisakyti dešimties senų.
Aišku, iš pradžių vaikiai entuziastingai puolė ieškot ką čia galima išmest, bet greit susivokė, ir pradėjo sukt uodegas, atnešdami ne tai žaislą, ne tai jo dalį, ne tai šiaip kažkokį plastmasiuką.