Mažų vaikų tėvai, kurie „atostogauja” su savo atžalomis, galėtų piktdžiugiškai pašiept dirbančius, kad va pirmadienis atėjo, tačiau greit susisgrimba. Pačių gi dienos – kaip nesibaigianti darbo savaitė. Tai ką?
Laimingi ir pailsėję sėdit tam savo darbe, ane?
Mažų vaikų tėvai retkarčiais girdi patarimą:„skirkite laiko sau”. Tačiau tai nereiškia, kad galite užsiimti hobiu, išvažiuot į kelionę ar pabėgt į pajūrį. Netikslus patarimas. Eikit pamiegot kol galit ir tai bus geriausias laikas skirtas sau.
Galit nedėkot.
Kiekvienas siekia kažkokių rekordų. Vieni bėgioja, kiti plaukia, dar kiti bėgioja, plaukia bei važiuoja dviračiu. O mes, mažų vaikų tėvai, džiaugiamės, kad IKEA-joj sugebėjom be dramų apsipirkt per mažiau nei valandą.
Mažos pergalės didelėj parduotuvėj!
Kiekvienas mažo vaiko tėvas žino, kad mažiaus maitinimas yra komandinis reikalas. Vienas taikosi su šaukštu, ieško galimybių. Antras padeda fokusuot mažo dėmesį viena kryptim. Katinas sėdi tolimam kampe ir nejuda. Katine kur eini?!
Na va mes praradom dėmesį.
Kaip mažo vaiko tėvas pastebiu, kad mažiuose neinstaliuotas savisaugos instinktas. Jie gali akis išsidraskyti, burnon keliauja viskas ką pasiekia ranka, net pati ranka.
Mąstau. Reikia laukt kažkokio atnaujinimo ar jau dabar kreiptis į garantinį servisą?
Mažų vaikų tėvai žino tą jaukų momentą migdant, kai vaikis ištiesia rankas į tavą veidą, švelniai paglosto, o tada tik šnai pirštu į akį, drykst nykščiu per lūpos kampą ir užmiega.
Pats lieki toks Jokerio veidu laimingas, nes mažius gi miega.
Kaip neseniai tapęs mažo vaiko tėvu, karts nuo karto išgirstu pastebėjimų, kad dabar tai lengva, dabar tai „pampersai”.
Kiek daug vis dar prisimena vystyklų gadynę. Kita vertus, paleisdavo nuo 6 metų piemenaut, nelaukė kol 30 m. hipsteris išsikraustys.
Nežinau kaip jūsų mažiai, tačiau manasis kiekvieną kartą suklusta išgirdęs LRT vinjetės garsus. Vaikis sekundei kitai užhipnotizuojamas. Jokie kiti mažo vaiko tėvo leidžiami garsai tokio efekto nesukelia. Chemtrailai, hipnotizuojanti muzika.
Reik uždraust?
Dar vienas sekmadienis ir dar viena maža sukaktis mano gyvenime. Šiandien baigias antrasis mano mėnuo vaiko priežiūros „atostogose“ (tyčia rašau tai kabutėse, nes kaip beatrodytų lengva ir paprasta aptarnauti žmogų, kuris tik valgo, miega, truputį žaidžia bei daug š… teršia, lengva nėra). Prisipažinsiu, kad visad norėjau atostogų, ilgesnių atostogų, tad mes su brangiausiaja ilgokai ginčijomės, kas, kada ir kiek atostogaus atėjus į mūsų šeimą mažiui. Laimėjo lygybė, bet moterims pirmenybė, tad „atostogauti“ pradėjo pirmasis istoriškai širdies džiaugsmas su antruoju pagal chronologiją sielos džiugesiu. Paatostogavo. Gyvenimas atnešė įdomių siurprizų bei naujienų, tad man teko greitai greitai susirinkti visas „manatkes“ iš darbo ir išskubėti į questą anksčiau nei planavau.
Per du mėnesius pasiekiau ir sužinojau labai daug:
Du mėnesiai, 1464 valandos. Naujos patirtys, nauji darbai ir iššūkiai, o kiekvieną dieną dar po vieną mažą Twitter twitto postą su grotažyme #papathings ir #fathering. Tėvystė veža? Ne! Ji rauna stogą ir kartais vėžina, bet dažniausiai antrasis pagal chronologija sielos džiugesys žvelgdamas su šypsena įdėmiai tiesiai į akis tarsi klausia: „tai ką, tėvai, per mane pasidarei geresnis?“. Viduj kažkoks juokulys atsiranda nuo žodžio „tėvai“, atsidusti ir kelies be penkiolikos septynios pradėti naują, jau trečio mėnesio, „atostogų“ dieną.
Iš vyriško sapno. Jos buvo aštuonios. Baltos. Spindinčios. Džiugino akį. Buvau toks susijaudinęs. Iki šiol negaliu pamiršt sapno. Baltos išaugėlės apatiniam žandikaulyje…
Visą dieną dabar prieš manas, mažo vaiko tėvo, akis stovės dantuoto vaikio vaizdas.
