Autorius: Rapolas Dadu

Vienintelis dalykas, kuris pateisina pavadinimą „vaiko priežiūros atostogos” yra poguliukai. Visą kitą yra labiau panašu į treniruotę su psichopatu treneriu, kurs nežino ko nori, bet nori dabar ir iš kart. Dar valgyt jam reikia, apsidirbus nupraust.

Atostogos, sakot?

Yra toks posakis „kaip kates ganyti”. Tai va, kažkuriuo vaikio augimo metu jo priežiūra tampa panaši į kačių ganymą. Eina, lipa, karias, ką randa ant žemės kiša burnon. Belieka tik sekt iš paskos ir gelbėt mažių nuo jo paties.

Jei ką, dabar aš piemuo, vaikio piemuo.

Mano vaikystėj „Panoramos” laikas buvo šventas, nes tai buvo ramybės laiko pradžia pasiruošimas nakčiai. Dar ten buvo visokie „Labanakt, vaikučiai”, kur atrodė nesąmonė taip anksti eit miegot.

Nebėr „Labanakt, vaikučiai”, tai mano vaikis eina miegot „Panoramos” laiku.

Žinot tą posakį: „kai po stalu stačias vaikščiojai”? Na tai va, „dasigyvenom”. Vaikis privaręs keturiais varomais prie stalo kimba kėdei į koją ir stojas, bet jau makufeliu remias į stalviršį iš apačios.

Mąstau, vaikis aukštas, stalas žemas ar netiesa tas posakis.

Kai oras būna bjaurus kelias dienas iš eilės ir visa šeima užsisėdim namie, prasideda keisti dalykai. Su mylimąja imam ginčytis, kuris išneš šiukšles.

Atrodo toks menkniekis, bet va, atsiranda galimybė prasieiti „promenadais” iki konteinerių, pasižmonėt, save parodyt.#papathings

* Didysis pasivaikščiojimas

Namuose krūva žaislų, kuriuos vaikis apeina ratu. Tačiau pirmu reikalu varo patampyt mamos už klešnės jei ji skuta bulves. Nenuvaldomai yra traukiamas šiukšlių dėžės.

Svarstau, gal reiktų visus žaislus laikyt šiukšlių dėžėj? Gal taip jie taptų įdomūs?

Kas skundžias, kad šviesios dienos nemato, nežino kokioj nakty tenka gyvent mažų vaikų tėvams. Naktį tenka kelis kartus keltis ir budėt prie lovelės. Rytą keltis kaip einantiems į darbą. Pamiegojus pietukų pabust naktyje.

Gerai tik, kad nakties su diena nesusimaišysi.

Mažo vaiko maži daiktai. Tiesa? Tiesa. Tačiau kodėl jie pradeda užimti visą įmanomą erdvę? Girdėjau siaubingą istoriją, kad gimus vaikiui viena šeima ėmė statytis namą kažkur kaime, nes jau nebetilpo savo bute.

Va taip žmonės bijojo nesustabdomo vaikiškų daiktų tvano.

„Ca ca” sakai ir mokai mažių glostyti katiną vardu Katinas, mamą ir karts nuo karto savo pavargusį mažo vaiko tėvo veidą. O jis? Kelis kartus vaikis švelniai perbraukia per žandą, tada tik sugniaužia kumštyje pusę akių voko ir šnervę.

Tas rankų švelnumas, taip sakant.