Autorius: Rapolas Dadu

Ach tai tu dar nemiegi? Tai ir antrą valandą turėsiu ieškot kaip paguldžius, padainavus bei sušokus tu pradėsi snaust? Na jei taip, tai žinok ir aš ilgai neisiu miegot. Sėdėsiu iki išnaktų. Ir kankinkis ryt tada su pavargusiu, niurzgančiu savo tėvu.

– Na va, ryt vaikis bus pilnametis… – atsidustu su palengvėjimu.
– Ta prasme „pilnametis”? – perklausia brangioji.
– Na bus pilnų vienerių metų. – aiškinu vartydamas akis.
– Aaaa… – vartydama akis dėl mano medinio bajerio atsako gyvenimo meilė.

Dantuoti mažiai yra labai panašūs į triušį su rankytėm. Viską pagriebs, viską susikiš burnon, viską pabandys perkąst.

Pasigavo vaikis dantų pastos tubelę… ir dabar toj tubelėj dvi skylutės. Dantų pasta nauja, o mes net kamštuko neatidarę, spaudžiam pastą per šoną.

Sumigdę vaikius, naktį, ruošiamės pirmajam mažiaus gimtadieniui. Karpom iš spalvoto popieriaus jo vardo raides. Akis limpa iš nuovargio. Sau tyliai galvojam, kad labai protingai padarėm mažei davę trumpesnį vardą. O ir kai kurias raides bus galima dar kartą panaudot.

Aš vaikį geriau panešiosiu… Geriau viena ranka pasidarysiu kavos. Su koja pakelsiu numestą rankšluostį. Aš geriau jį panešiosiu. Ne, ne dėl to, kad auginu raumenis. Paprasčiausiai aš taip bandau išsaugot nors kažkiek tvarkos ir sulaikyt mažių nuo pavojingų žygių.

Jaučiu, kad senstu ir netenku klausos. Kai mažiai tam pačiam kambaryj kaip mes, telikas paleistas vos ne visu garsu, tačiau aš nieko nesuprantu ką ten ekrane murma. O kai vaikiai miega, žydrą ekraną pritildom tiek, kad ir vėl tenka skaityt šnabždesius iš diktorių lūpų.

Fotografuokite miegančius vaikius. Fotografuokit. Tai ne tik leis jums pažaisti su fotoaparato nustatymais, nustatyt ilgesnį išlaikymą, išbandyt kitokius white balance’us, tai taip pat leis sunkiom akimirkom prisimint, kad jūsų vaikiai gali būt nuostabūs… kai miega.

Kiemas išvalytas, o aplinkinėse gatvėse pusnys. Tad mūsų kaimynystės mažų vaikų tėvai išrikiuoja vežimėlius ir vorele stumia atžalas, dalinas auklėjimo paslaptimis.

Toks jausmas, kad mūsų kieme susprogdino demografijos gerinimo bombą. Neina per vežimus praeit.

Seniai nusikaliau sau terminą „Bardakatorius”. Jei reiktų jį apibrėžt aš parodyčiau mažių. Sukabinai rankšluosčius? Bardakatorius visus juos numes ant žemės. Tvarkai pamirštus žaislus? Bardakatorius kur buvęs kur nebuvęs vėl užsimanys žaist.

Tvarka? Baikit, nemanau.

Lauke pūga, o namuose du zirzuliuojantys mažiai bei du vargtelėję suaugėliai.
– Gal nori pasivaikščiot? – sarkastiškai klusteli vienas žiūrėdamas pro langą.
– Aišku! – entuziastingai atsako antras suvokęs, kad galės vienas išeit be vežimų. 
– Ir aš. – užsimano pirmas.