Autorius: Rapolas Dadu

– Tai ką, zuiki, prikiaulinai? Zyzi kaip uodas pavėsyje palei ausį visas pikts it šeškas. Kai imu rimčiau su tavim kalbėt uodegą pabruki lyg katinas į miltus prišikęs? O dabar bandai suminkštint tėvuko širdį nutaisęs teliuko akis?
Greit išmoksim visus fermos padarus.

Eilinį kartą beklausydami „šiu šiu šiu, ki ki ki” pradedam suaugelišką pokalbį, kol vaikis išsižiojęs stebį ekraną.
— Gal reikia klasikinę muziką leist? – klausiu brangiausiojos.
— Bethoveną?
Bandau prisimint Liudviko Van kūrinius.
— Au, au… – suamsi meilė.
Kikenam.

Visi mažų vaikų tėvai žino, kad metematika negalioja. Kažkur vadovėliuose, buhalterinių knygų puslapiuos galioja, gyvenime – ne. Jei vaikis nuėjo keliomis valandomis vėliau miegot, tai dar nereiškia, kad jis ir kelsis keliom vėliau.
Šeimoj visad tik tėvai nepamiegoję.

— Ar duosi mamai šaukštą? – klausia vaikiaus mano brangiausioji.
— Ką duosit? – nenugirdusi sakinio pabaigos į pokalbį įsiterpia mamos mama.
— Maaam, čia aš apie save. Juk aš taip pat mama. – bando pasiaiškint brangiausioji.
Prosenelės šitam pokalbyje tik betrūksta.

Buitinė meditacija labai geras dalykas. Niekur varyt nereikia. Gali daryt ją tiesiog namie. Vienas žynomiausių pratimų yra žaislų tvarkymas, kol mažius nemiega. Dedi kaladukus į dėžę, vaikius juos išmetinėja. Dedi atgal, ans išmetinėja atgal.
Nušvitimas garantuotas.

Tėvukų galvoj daug balsų. Kol vaikių nebuvo, skambėjo tėvuko šaunuolio balsas. Tipo būsiu afigenas! Būsiu nuostabus! Gimus mažiams, makaulėj pradeda skambėt hipochondriškų, paranojiškų ir peršikeliškų balsų choras.
Tas atsipūtęs, savim patenkintas tėvukas prarado amą.

Nusiirėm su mažium į baseiną. Treniruotė. Vaikis totaliai išsiblaškęs. Ten žaisliukai, kitam kampe kamuoliukai. Spalvos, šviesos, nematyti žmonės. Kineziterapeutės neklauso, dairos, muistos.
Tik vėliau supratau, kad labiausiai jį blaškė topless bendraamžės baseine.

Mažoji genomo paveldėtoja laikoma ant rankų karts nuo karto atsisuka ir perbraukia rankute per apžėlusi skruostą. Akys pilnos pilnos nuostabos, tad rodos, kad anos galvoj vyksta tėvukų atpažinimas: „čia šiurkčiaveidis tėvinukas, o anava ten, švelniažandė maminukė”.

Atėjo tas momentas – namuos dar vienas gurmanas. Kol buvom dviese viskas buvo aišku. Brangiausioji mėgsta tą, aš aną. Nusiperkam ir voila! Mažius įvėlė tam tikro sudėtingumo. Nemėgta, šito, nevalgo ano, o tam dar dantys per maži.
Vakar į šaukšto klubą įstojo vaikė.

Ar galima vaikiais apsikrėst? Darbe sklandė bajeris, kad vienos kolegės kėdė yra „karšta”, tad jei nenori, po metų keist sauskelnių, geriau ant jos nesėst.
Kėdės ofise tai vienodos. Kaip žinot ar kas nepakišo užkrėstosios? O jei pakišo, tai ar galima slapčia perstumt?