Autorius: Rapolas Dadu

Pilni namai svečių. Brangiausioji paskelbia oro pavojų. Griebiu vaikį po pažasčia ir nešu neutralizuot nelaimės į atokiausią namų kertę. O ten… nieko nerandu. Vyniodamas mažių atgal į jo kasdienius rūbus pasimetęs susimąstau, gal ne tą vaikį pagriebiau.

Tai vienas, tai kitas straipsnis ragina pasakyt „Ne” kažkam. Mano vaikis pirmiausiai to ir išmoko. Purtydamas galvą, neaiškiai tardamas „ne” atsisakydavo viso dienos meniu. Dabar atėjo eilė išmokt pasakyt „taip”. Grakštus linktelėjimas – pirmas žingsnis į „Yes man’ą”.

Vaikis zirzdamas priropoja ir iškelia rankas į viršų. Krentu ant kelių ir aš. Abu zyzdami kažko reikalaujam iš lubose gyvenančių dievybių. Mažiui pabosta ir eina kankint mylimiausiosios.
Taip ir gyvenam nesusišnekėdami ir karts nuo karto pasimelsdami.

Man, mažo vaikiaus tėvui, visad pasidaro nejauku kai kas nors nužvelgia mažių vežimėlyje. Galvoju mažu batas atsirišęs, ausis plika kyšo iš po kepurės ar dėmė per visą pilvą,
O gal paprasčiausiai svarsto, kaip toks nuostabus vaikius valkiojas su tokiu pavargeliu.

Poros gyvenime būna „nekalbadieniai„, „užsišikadieniai” ir t.t. Kai turi mažių visas tas dienas pakeičia „nevalgadieniai„, „nekakadieniai” ir „kakadieniai„. Tačiau pats pačiausiasias yra „zyziadienis„. Žinai, kad yra blogai. Žinai kam blogai, bet niekuo negali padėt.

Esu girdėjęs istorijų, kad paaugliai viskuo ten šlykštisi ir pavyzdžiui negali net rankos į unitazą įkišt įkritusio daikto paimt. Pats jau toks peraugęs fruktas esu ir tą pasibjaurėjimą esu įveikęs. O vat vaikiai tokio neturi. Pamatė kažką klozete ir neria visu kūnu.

Susikroviau mažę į nešyklę. Prasukau namuose kelis ratukus ir galų gale „dašuto” kas ne taip. Gi vaikė prie krūtinės, o rankos tai LAISVOS! Iš to džiaugsmo taip sumakalavau rankom, kad vos nešuliuko nepažadinau.
Dabar tik sugalvoti ką su tom rankom veikt.

Brangiausioji pažiūrėjo į mane, atsiduso ir tarė:
– Atrodai pavargęs.
Mečiau žvilgsnį į ją, nusišypsojau.
– Juokiasi puodas… nu žinai… – labai neturėjau jėgų baigt sakinį. Abu atsidusom.

Brangiausioji užmatė vaikio nupeckiotą darbo stalo paviršių. Papasakojo man. Palinksėjau ir nuraminau ją: „Užaugs vaikai, viską viską išvalysim„.

Švarūs stalai tikrai nėra tokie svarbūs, nes būna dienų, kai patiems nepasiseka rast laiko nusipraust.