Autorius: Rapolas Dadu

Vaikiai man pareiškė, kad turi per mažai knygų.
Priminė, kad žaidėjau visad nupirk knygą, jei tik paprašys.
Abu pareiškė norintys eiti į Akropolio knygyną apsiprekint.
Jūs man akių nedraskykit tik!
Pripirksiu tiek, kad žagsėsit skaitydami!

Gruodžio 1-oji.
Pirmadienio rytas.
Vaikiai tiesiog pašoka iš lovų, nes juos pažadino ne švelnus ir atsargus tėvo balsas, bet KALENDORIUS.
Nu gal ir ne kalendorius per se, labiau saldainės sukaišiotos į jį.

Visad suklustu, išgirdęs vaikius dėkojant.
Kai vienas kitam pasako „ačiū”.
Už mažmožį.
Paduotą žaislą ar pagalbą.
Kai tai skamba natūraliai ir pagarbiai.
Tada, jaučiu, kad dalis mano darbo jau padaryta.
O po sekundės jie susikala dėl mažmožių, nes kažkas nepadėkojo!

Kieme sutinku kaimyną.
– Kaip gyvenant? Kaip sveikatos?
– MES kosėjam. O jūs?
– Na, o MES sloguojam.
Ir viens kitą aplenkiam lanku, kaip senais gerais pandemijos laikais.

Gal ir per vėlai, bet šiais metais mokomės atpažinti geltoną sniegą.

Visos dienos mokyklos mokytoja pasidžiaugė, kad galu gale paprotino visus vaikius liekančius po pamokų, kad NAMŲ darbus galima atlikti mokykloje.
Prigalvoja keistų pavadinimų, kad tik mažių protus balamutint.

Prasidėjo tas metu laikas, kai pusę paros džiovinsim šlaput šlaputėles neperšlampančias pirštines. O ryte jos vis vien bus drėgnos, nes nepraleidžia vandens iš vidaus.

Aš labai pasipiktinęs!
Na kiek gi galima!?
JAU ANTRA SAVAITĖ!
Vienžo, iš draugės gimtadienio atsinešti balionai vis dar nesprogo ir neišsileido.
Žiū, dar ir Kalėdų sulauks.

Jau snūduriuodamas sūnus paklausė:
– Kas labiau patiktų? Susilaužyt koją ar šeima?
Suktas klausimas.
Tačiau tenka pripažinti, dar niekad nebuvo taip sunku šeimoj, kad verčiau pasirinkčiau kojos lūžį.

Decathlon neveltui leidžia pabandyt įrangą. Šiandien buvom ten, užmatęs kaip džiaugsmingai mažiai tranko bokso kriaušę, pagalvojau, kad gal reiktų tokios.
Išsitrankytų.
Išleistų šėlsmą…
Sustiprėtų.
Atidirbtų kablį.
Eitų viens prieš vieną.
Ai, gal tiek tos.