Velniop tuos balto triukšmo generatorius! Paleidžiu vandens teliūškavimą. Vaikis rimsta, pradeda snaust. Pats pradedu knapsėt, o tada tik šnai! Pradedu galvot apie prieplauką, kurioj panašiai teliūškuoja bangos ir NESTOVI mana jachta.
Taip sunervino, dabar neužmiegu
Meilė nuskausmina. Apsikabini mylimą žmogų ir ranka, kuri vienam begulit iškart pradėdavo tirpt, po brangiausiosios galva išlaiko gyvybę net kelias valandas. Ant sofos vienoj padėty šiaip ilgai neišbūnu, bet įsitaiso ant krūtinės mažė ir galiu nejudėt kelias „panoramas”.
Kai renku žaislą savo mažiui (vaikė dar truputį per maža), visad savęs paklausiu: „Ar aš pats norėsiu su tuo daiktų žaist? O brangiausioji?”. Nes nieko nėr liūdniau kaip niekam nereikalingas žaislas.
Gavo vaikis dovanų, su mylimiausiąja pešamės kurio eilė žaist.
Esu girdėjęs, kad kinų kalboj labai svarbios intonacijos. Tai va… mano vaikis – kinas. Pasigriebęs „tete” žodį, skirtingomis intonacijomis bei pasispygavimais pasakoja apie sesę, katiną bei savą tėvuką.
Mes visai nepasimetę, visai. Kaip nesupratom, taip nesuprantam.
Mažius ir vaikė pradeda okupaciją. Daiktai niekur nebetelpa. Stoviu su dviem išardytais vežimais prie mašinos ir bandau vieną ratą kišt ten, lopšį ana va ten.
Taip tetrinuos prieš kiekvieną kelionę, kol galų gale bagažinė užsidaro. Dabar beliko susodinti keleivukus.
Matau kaip brangiausioji naršo, zoomina kažką, varto telefoną. Teiraujuos ką ten taip nagrinėja. Neišsiduoda, rausta. Neturėtume vaikių, tai kaži ką prisigalvočiau, bet žinau, kad knisas internetuose po vaikiškų kakų foto.
Patėvėji, nuotraukos kitos, gėda ta pati.
Man, mažų vaikų tėvui, mamos pilnos MAMAgijos, tačiau pasirodo močiutės nestokoja jos taip pat. Vaikius buvo sunkiai prikalbinamas valgytojas. O čia atėjo Močiulė, iškepė karbonadą. Mažius gaudo kąsnius.
Jūs net neįsivaizduojat koks tai džiaugsmas išsižiojęs vaikius.
Atsirado mažius, po to vaikė ir supratau, kad jau normalių, ilgų bei rišlių pokalbių su mylimiausiąja nebeturiu. Tai pamirštu apie ką noriu pakalbėt, tai pradėtą sakinį pertraukia kokia nors ekstremali situacija.
Kartais užbaiginėjam pokalbius pradėtus prieš 3 dienas.
Apsivaikinimas sunaikina atmintį. Gali ilgiausiai žiūrėt į šaldytuvą, spinteles, sandėliuką. Planuot pirkinius savaitę į priekį, bet jei neužsirašei ar pamiršai pasiimt sąrašą prisiminsi tik tiek, kad baigias sauskelnės, mišinukas ir dar reikia kažko skanaus… Čipsų?
Iki mažių buvau skeptiškas mistinių dalykų atžvilgiu. Dabar kiekvieną dieną vis naujiena. Vaikis lūžinėja, galva linksta, o tada tik šnai, ant keturių ir žvilgančiom akim 5 ratus apie sofą gaudo katiną. Apsėstas, ne kitaip!
Tenka varyt demoną mišinuku ir lopšine.
