Autorius: Rapolas Dadu

Augo augo mažius ir įaugo į ožio stadiją. Viskas, kas ne pagal jį, yra pasitinkama šūksniais, nepasitenkinimu bei piketais.
Na gerai, nepiketuoja vaikius… kol kas, bet dabar gyvenimas kaip dainoj: „Jei labai nori, tai rėkia”.
Na gerai, nėr tokios dainos… kol kas.

Pasiima mažo vaiko tėvas vežimėlį, išvaro į trasą ir pasimeta pataikęs į šaligatvį su dviračių taku. Tai čia dabar aš bei mano keleivis yra ratuotos transporto priemonės vairuotojai, ar pėstieji su pagalbiniu įrenginiu ant ratukų?
Jei įmanoma, važiuojam išsižergę.

Vaikis su baronka rankoj viena didelė šventė… siurbliui. Jei davinį gauna sėdėdamas kėdutėj, tai trupiniais nusėja kelis kvadratinius metrus aplink. Jei gi paleidžiamas ganytis su skanėstu rankoje, tai palieka nuostabią birulių šliūžę ant grindų, kilimo, sofos.

Mažų vaikų tėvai žino – kol mažiai maži anie tik atrodo labai protingi. Įdėmiai stebi, veidas būna toks susikaupęs bei kartu susirūpinęs. Visad rodos, vaikis žino kaip viską padaryt, kad būt geriau, bet negali pasakyt.
Paauga ir paaiškėja, kad beprotukai tie mažiai.

Įtariu, kad mažų vaikų tėvai būtų pačiais geriausiais medžiotojais, žvejais. Sėdi, tykoji, lauki momento, o tada tik šast paknopstom iš virtuvės su šaukštu išsižiojusiam vaikiui pateiki pietus. Ir taip kelis kartus.
Na bet čia tik tie tėvai, kurių mažiai nevalgūs.

Pamenat multiką apie Karlsoną? Ten yra epizodas, kur Freken Bok klausia Mažylio: „Atspėk, katroj ausy man zvimbia?”. Šis spėja, kad kairėj, į ką auklė atsako: „Va ir neatspėjai, man abiejose ausyse zvimbia”.
Kartais su dviem vaikiais jaučiuos kaip ta ponia iš multiko.

Tas mažius tai velnio neštas ir pamestas. Vaikščiot dar nemoka, o jau kad dės lenkčių per sofą, įsibėgės ir šoks per kraštą. Įsivaizduoja esąs tikras parkour meistras.
Aha… įsivaizduoja, o tėvus širdies smūgis tai neįsivaizduojamas begaudant tokį akrobatą ištinka.

Viskas! Atėjo paskutinioji… Reikia nusibraukt priskretusių košių kevalą. Susišukuot. Išsikvėpint taip, kad nebeliktų net užuominos į sauskelnes. Viskas, atėjo paskutinioji „atostogų” diena.
Lagaminai supakuoti, parskrendu į darbo pasaulį.

Nebuvom labai triukšmingi, tad vaikis augo gan tylioj aplinkoj. Jam miegant mes cykiai sėdėdavom, nes visad kažkam miegant taip darėm. Atsiradus mažei supratome, ši neaugs tylos šiltnamyje. Jai teks atkentėt vaikiaus keliamas audras.
Bet sunkiausia tai mums, tėvams…

Kartais tėvaujant užsimanai Hario Poterio magijos. „Netikrame prince” Dumbldoras suradęs profesorių H.Trimitą panaudoja kerus sutvarkyti nuniokotą kambarį. Tačiau balsu burtažodžio nepasako!
Kas vakarą su brangiausiąja dūsaujam: „Kodėl mes gimėm žiobarais?”.