Autorius: Rapolas Dadu

Vasaros naktim prie žiburių sulekia daug mašalų, na o šiltom pavasario dienomis į vaikų žaidimų aikšteles surieda namuose užsižiemojęs vežimėlių parkas. Sustoję į eilę prie supynių, pusiau juokais, pusiau rimtai svarstom galimybę užsiregistruot pasisupimams iš anksto.

„Turte, ir skurde. Laimėj, ir nelaimėj.” Žinom šiuos žodžius, bet tik gimus vaikiams suprantam, kad reikėjo antrą pusę priverst įsipareigot papildomai: „ir esant pilniems sauskelniusams, ir nesibaigiančiam zyziadienyj. Iki nuovargis mus palauš.”
Tikra meilės priesaika.

„Kažko skanaus”, iš parduotuvės užsiprašo brangiausioji ir suvokiu, kad… pasiuntė.
Niekad ši užduotis nebuvo lengva, bet maitinančiam mamui rast tinkamą, nealergizuojantį ir SKANŲ užkandį veik neįmanoma.
Aišku kodėl tėvukas erzina pardavėjas prašydamas gimbardojaus.

„Padjom!” sako vaikiai. Su brangiausiąja, trindami akis ir savo senus sąnarius kyla ir pradedam paankstintą rytinį ritualą. Jau jau pradedam įsibėgėt, o tada tik šast viens po kito mažiai išleipsta pirmo miego.
Sėdim, linguojam, niūniuojam smagiai, dar tik 9 ryto.

Vaikį pakvietė į vaikišką gimtadienį. Pasakojam anam, kad bus trigubai vyresnių vaikų, o patys sau pagalvojom: „Jėtau, jei patiems tektų sutikti trigubai vyresnį žmogų, tai anas ryškiai taikytų į Gineso rekordą.”
Viežo, mažius papuolė į balių su seniais.

Kai vežiodamas mažių stabteliu, kojas padedu taip, kad jos pristabdytų vežimėlį, jei šis sugalvotų pradėt riedėt. Taip, mažo vaiko tėvas dirba stabdžiu. O ką? Pratinuos, tikrai žinau, kad po kokio dešimtmečio mano pavardauskai rėks per visą kiemą: „Tėvai, nestabdyk!”

Mažius paima už rankos ir einam. Na kaip einam. Du žingsniai, stoja. Sustojimo metu pirštu parodo į visas pasaulio puses ir pakomentuoja saviškai. Du žingsniai į šoną. Kažkas įdomaus ant žemės.
Vėžlys greičiau vedžiojamas. Vienas per maną gyvenimą net pabėgo ganomas.

Jaučiat, prasėdėjau ramiai kelias valandas. Pasidariau net du puodelius kavos. Pasiklausiau mėgstamos muzikos, persimečiau keliais žodžiais su suaugusiais žmonėmis. Net kelis dalykus padariau. Pasirodo, ir darbe gyventi galima!
Tik nesakykit mano brangiausiajai…

Patėvėjus apima keisti jausmai kai pažįstami praneša, kad tuoj tuoj, kad greit greit ir anys turės naują asmens kodą šeimoj. Džiaugies, sveikini bei skersai žiūri į brangiausiąją, kad nesumanytų namuos naujo gyventojo registruot.
Pasirodo, nepasitikėjimas abipusis.

Jau seniai pastebėjau, kad jei nedokumentuoji svarbių įvykių, tai vėliau juos prisimeni kaip: „kažką XX-ame amžiuje”, Todėl sau viskas kartoju, užsirašyk, pasižymėk, nes tikrai neatsiminsi kada prasikalė pirmas antrosios dantukas.
Gi reikia viską dvigubai atsimint.