Autorius: Rapolas Dadu

Sunkus tas naktinio sargo darbas. Jei tik pasigirsta kur koks krepštelėjimas ar krenkštelėjimas bėgi paknopstom tikrint, tik, kad žibintuvėliu nešvieti. Visą vakarą žlibini į mažą ekraniuką ir bandai šešėliuose suprast kas ten juda.
Tokie vat mažų vaikų tėvų vakarai.

Žinot tuos filmukus, kur katės pasibaido akies krašteliu užmačiusios agurką? Tai dabar ir mes su brangiausiaja krupčiojam vos į mūsų akiračio pakraštį įžingsniuoja vaikius.
Kaip dabar suprantu tuos katinus. Baisus dalykas tas iš niekur atpėdinantis agurkas su kojytėm.

Viskas! Vaikis atsistojo ir išėjo. Išėjo laikydamasis už laistymo žarnos galo. O ko neit? Juk jo tikslas yra kaimynų kiemas kuriame ir batutas, ir smėlio dėžė, ir šuns voljeras, ir balandinė.
Prasidėjo naujų guzų gaudymo sezonas bei mažiaus vejonės.

Geriausi hackeriai pasauly – mamos. Neatsistebiu kaip jos sugeba įsisiautėjusias sistemas nuraminti, pakibusias vėl paleist, nuliūdusias paguost bei prapatchint. Įdomiausia, kad net po n metų jos vis randa būdų įsilaužt į tavo širdį, ir truputį tave paupgradina.
Ačiū!

Turim spąstus ne saviem mažiams. Po langu sukas vaivorykštinis vėjo malūnėlis. Ką tik vaikščiot išmokęs pilietis išsivartęs į kiemą pirmu taikymu pasileidžia link jo. Mamos nuo takelio neprišaukia atgal.
Mes geri, paleidžiam atgal į laisvę. Savų užtenka, kol kas…

Augdami vaikiai tampa vis pavojingesni savo tėvams. Pradžioj tai ką, tik miegant įspirdavo. O dabar… užmatai mažių kažką nuo žemės kišant burnon ir tiesdamas rankas atimt kąsnį prisimeni, kad gali nukentėti nuo gerai sudantėjusios burnos.
Ėjo tik antri metai.

Atvarai į svečius ir pradedi įrenginėt stovyklą. Mažių drabužių vagonas priparkuoji kampe. Po to įrengi pervystymo vietą. Strateginiuose pašaliuose išmėtai maistus, žaislus bei kitą įrangą.
Tada prisėdi, bet neilgam, nes prisimeni nepasisveikinęs su šeimininkais.

Reik pripažint problemą. Negalim daugiau jos neigt. Mūsų vaikius priklausomas nuo supynių. Įsodini mažių į aparatą ir gali kokį pusvalandį supt.
Vaikius nekreipia dėmesio į kaimynukų užuominas bei prašymus leist ir jiems pasidžiaugt. Nusukę iš gėdos akis supam toliau.

Mažius toks atsargus pas mus išėjo. Kojos ano stiprios nuo mažumės, tačiau savarankiškam vaikščiojimui jis jas pataupo. Kelis ratus aplink kiemą įsikibęs pirštą apeiti gali, tačiau pats vienas eit vengia.
Kita vertus, ans gi Suvalkijoj gyvena, ko jam kojų netaupyt.

Smėlio dėžės džiaugsmo nesupratau iki šios dienos. Man visad buvo atgrasus tas smulkios uolienos žiurgždenimas. Odos sausumas. Akmenų trupinių kibumas, lengvai nenusiplausi, visad koks lieka.
Na o šiandien, smėlio dėžė kieme pusvalandžiui užhipnotizavo maną vaikių.