Autorius: Rapolas Dadu

Anksčiau visi keliai vesdavo Romon. Dabar gūglan. Su vaikiais būna dienų, kai anys zyzdami šliaužia tik mamos link (tėvą aplenkdami).
Tada sėdžiu toks, niekam nereikalingas, ir nežinau, ar čia pykt, kad neįtinku, ar ramiai pailsėt, kol meilė aplipus sauskelniuočiais.

O pamenat tuos laikus, kai vaikių dar nebuvo ant sprando, ant kelių, įsikibusių kojon ar prisisiojusių po stalu? Menat kai galvodavot: „aš tai savo vaikio TAIP neauklėsiu”; „aš su savu mažium tik TAIP darysiu”? Pamenat?
Na?
Tai kaip sekas?
Kiek savų pažadų sulaužėt?

Vaikis beparkourindamas ant sofos (nes po darželio pilnas nusiurbtos svetimos energijos), įsitaisė gumbą.
Meilė ramindama mažių:
— Ša, mano guzuoli, ša.
Nugirdus tai irzliai sureagavo vaikė.
— Tu ne guzuolė. Tu paprasčiausiai,.. gražuolė. – tariau dukrai.
Pavydelka.

Tėvukai, jei jums vieniems patikėjo pastumdyt mažių vežimuky, atminkit, kad mamukui parašius messengery „Kaip jūs?”, neverta skubėt fotkint keleivio ir siųst fotkę. Prieš fotografuodami įjunkit „akylos mamos” filtrą. Pataisykit kepurę, šaliką, nuvalykit snarglį.

Susirinko padori kompanija. Visi sėdi, visi su knygom. Vieni glosto spausdintą kiškį, kiti kvaksėdami pirštu baksnoja pieštą varlę.
Viskas buvo gražu, kultūringa, bet netyčia kažką spustelėjau ir viena knyga užgrojo.
Atbėgo bibliotekininkas, atėmė iš visų knygas.

Mažius testuoja ribas.
Negavęs norimo daikto ar sudrausmintas pradeda zyzt. Be ašarų, tačiau verksmingu balsu ir ilgai.
Įdomu kada jis supras, kad su šypsena iš mūsų iškaulys daugiau?
O tuo metu, kitam kambario kampe sužibo mažos, mielos mažės akutės.

Helovyno vakarą paskambinus į duris prašinėjantiems monstriukams, susimąsčiau. Jų tėvai baisiai aprengia vaikius ir paleidžia pasaulin maisto rankiot. O patys… patys, sau ramiai sėdi namie, žiūri teliką. Vienžo ilsis.
Atsigrežiu į savo moliūgus… dar ne greit.

— Bėk! – sušukau jai. — Bėk ir neatsigręžk!
Paskubom apsirengusi brangiausioji puolė pro duris. Likom keturiese, aš, Močiulė ir JIE. Vieną neutralizavau, kitą įveikė močiutė.Pyptelėjo telefas. Meilė klausė ar viskas gerai.
Iš tėvystės kalėjimo taip lengvai nepabėgsi.

Turint du vaikius lengva suprast ar vienam jų sergant verta panikuot ar liga eis ir praeis.
Va mažius, gulinėja, zyzia, kaitina kambarį greičiau nei šildančios grindys, bet vos užmato sesę tiesiant rankas jo žaislų link, pašoka, lekia atimt.
Reiškia, viskas bus gerai.

Sėdžiu atokiau ir stebiu juos žaidžiant. Jauni, nepikti stumdo figūrėles po lentą. Kaifuoju nuo tylos ir to jaunatviško susitelkimo į procesą.
O namuose mažiai versdami žaislus baigia iš proto išvest brangiausiąją, kol aš darbe stebiu šachmatais žaidžiančius kolegas.