Autorius: Rapolas Dadu

Su vaikiais niekad nežinai kaip viskas pasibaigs.
Pasiėmiau vėžimėlį ir mažę laukan pasivalkiot. Na tai išėjo dviejų kilų kelionė, kur pusantro kilo vaikę teko nešt ant rankų. Netiko sedėjimas karietoj.
Galima sakyt, kad išėjom dviese vežimėlio pastumdyt po rajoną.

Kartai nutinka negerų dalykų. Vakar lokomotyvas rėžės į mažę. Prasidėjo tyrimas. Ašaros. Kaltųjų paieškos. Teismai. Bausmė. Kompensacija nukentėjusiai. Lyg tikrame gyvenime.
Tiek veiksmo ir tik dėl to, kad vaikius sumanė plastikiniu traukiniu užvažiavo sesei į kaktą.

Vaikius su dantim toks pasileidęs buvo. Jei tik straipsnyje apie n-to mėnesio raidą užsimindavo, kad gali pasirodyt dantukas, tai šis ir pasirodydavo.
Mažoji nepasitikėjo internetine žiniasklaida. Dantis taupė… iki vakar, nes dabar ji dantuota irzulio fėja.

Vasaris šįkart pavasariškas. Kauno Santakoj būreliais važinėja mamos su vėžimėliais. Neskubėdamos aptarinėja mamystę.
Prie jų priskrieja vienišas tėtis su vežimėliu, radęs tarpą neria kiaurai mamukų būrį.
Įspūdingas greitis. Aš nespėju paskui.
Greitas miegas, mūsėt.

Kartais galvon lenda nemalonios mintys. Einu sau per perėją nešinas pirkiniais ir dviem dideliais pokais sauskelnių. O galvoj sukas viena mintis: Kad tik nepartrenktų. Tiek pinigų išleidau, o jei nudauš, tai išsilakstys sauskelniusai pavėjui, nesurinksiu.
Prioritetai.

Brangiausioji išsitiesinus plaukus pasileido darban. Vakare Močiulei pasakojo, kad net 11 valandų pabuvo be vaikių, apie juos mažai galvojo.
Tyliai dirstelėjau į chatą. 5 patikrinimai, 3 išsiųstos fotkės ir klausimas: „Kodėl mažė be basučių?”.
Na tarkim… negalvojo.

Sakoma – kelias širdin eina per skrandį.
Ne visai tiesa, kai vyras yra mažas bei nevalgus. Takas jo širdin eina per traktorius.
Bet visiška tiesa, kai kalbam apie mažę. Užmačius Senutį besitepantį sumuštinį negalėjo akių atitraukt.
Batonas – tikros meilės simbolis.

Tęsiam draugų ir kolegų rūšiavimą. Vaikių neturintys gali atkrist susilaukę mažiaus. Taip papuola sudėtingon vaikuočių hierarchijon.
Monapyplius papusas – žemiausia kasta. Virš jo, dvimažius tėvius, virš šio trivaikius mamusas, ir t.t ir pan. Bet tai dar ne viskas…

Kolegas ir draugus reik sureitinguot. Į vieną grupę sukrenta tie, kurie neturi vaikių. Jiems nepasakoji apie sauskelnes ir vilies, kad jie nepasakos tau apie pašėlusius savaitgalius.
Su vaikuotais sudėtingiau. Bet faina, kad su jais gali kalbėt apie nefainus dalykus.

Labai mėgstu fantastinius filmus ir gavęs pultelį visad paleidžiu juos.
Bet pažiūrėjęs pirmas „Atvykimo” minutes apsiašarojau, nes rodė, kaip pagrindinė veikėja atsisveikina su mirštančia dukra.
Ryškiai ateiviai pagrobė mano protą… arba vaikiai sulaužė bežaisdami.