Autorius: Rapolas Dadu

Dėkingas likimui, kad mano vaikiai neturi nusistatymo prieš batus, šliures ar basutes. Abu sutaria su avalyne.
Vakis nešioja savo batukus po namus, bučiuoja. Mažė neatsilieka. Susiradus išaugtus batus reikalauja jai parodyt ką jautė visos Pelenės karalystės moterys.

Tenka išgirst: „turi vaikių, gali legaliai pirkt Lego”. Tarsi pardėj reikalautų mažių gimimo liudijimų bei trijų šeimos fotkių. Bet tenka pripažint, kad dabar žaidžiu dažniau.
Dabar man gaila tų, kurie nenusipirko nelegaliai kaladukų ir per karantiną neturi ką veikt.

Vaikiui įvaldžius kokią transporto priemonę, nesvarbu ar išmoksta ja važiuot, ar sėkmingai apsiverst, prasideda įtampa. Eismo įvykių prevencija ir stebėjimas.
Karantino metu dar prisidėjo dairymasis, kad tik mažius nenulėktų žaist su kitais vaikais.
Vaje kiek streso.

Sesė negali neerzint brolio. Tiesiog fiziškai nepajėgia.
Vos užmačius kokį prastai prižiūrimą vaikio žaislą, privaro ir jį nuknisa. Po to pindzina šalin. Pasišalinimas iš įvykio vietos komiškas ir visad primena kavarną kupron susimetusią bobutę, su pašaipia šypsena.

Mažiui prasidėjo tas periodas, kai ans šneka, pasakoja, aiškina kažką, o mes su brangiausia tik:
— Aha… Mhm… Taip, katytė. Mašina… Traktorius… Nori niam?
Juk gyvenime visiem taip buvę. Tau aiškina, o pats nieko nesupranti, linksi ir bandai atrodyt protingas.

Skaitinėju patarimus kaip teisingai dirbt iš namų. Na nežinau, kažkaip nieks netinka.
Susiraskit atskirą vietą.
Nedarykit namų ruošos darbų.
Apsirenkit oficialiai.
Turėkit griežtą dienos planą.
Aga, tuoj… vaikiai nekak… neišteps manęs maistu… nenunutrauks darbų.

Vaikystėj žavėjo nindzės. Paslaptingi, vos ne super galių turintys kariai. Mėto metalines žvaigždutes, mojuoja kardais, veidus dengia kaukėm.
Dabar ant kiekvieno kampo sutinki po nindzę. Sėlina į vaistinę. Mikliai apsigina nuo rankos paspaudimo. Veidą dengia kaukė.

Maniau, kad per vaikių priežiūrą nebėr jau ką su brangiausiąja kalbėt, kol nesupratau kame replės. Vos tik vaikiams pasidaro neįdomu ir nuobodu, o taip nutinka mūsų dėmesiui susitelkus ne į juos, anie įjungia savą balto triukšmo versiją.
Ir tai nepanašu į jūros ošimą.

Vaikių nesuprasi. Viens be kito išbūt negali. Sekioja viens kitą. Tiesia rankas, o kai pasiekia… „meilė” liejas per kraštus. Tai įkando, tai pastūmė, tai įžnybo, tai suspaudė.
Geriausiai šiai meilei tinka vitrininis langas. Vienas kambary, kitas lauke. Lai myli.

Kai vaikiui dovanojom gimtadienio proga paspirtuką, manėm, kad jau pradėsim lakstyt ir dusdami jam šaukt: „Sustok gi tu pagaliau!”. Bet taip nenutiko. Vaikis moka paspirtuku varinėt, tačiau rodos, kad jis jį išveda pavedžiot.
Per valandą nepavyko išvažiuot iš kiemo.