Autorius: Rapolas Dadu

Mano vaikė tikras visureigis. Užsikabaroja ant sofos ir trinas nuo vieno jos galo į kitą. Lipa per mane, per brangiausiąją ir per brolį, o tada atgal per visus vėl. Keturiom per galvas, pagalves ir gimdytojų kantrybę.
Na kaip visureigis, toks mažas parketinis SUVas.

Internetuos daug memų apie kačių tarnus, kurie su šeimininkais bando kalbėtis katiškai, miauksi. O katės pasibjauri tokiom pastangom.
Žaisdamas su vaikiu balbatuoju jo kalba.
— Tiutiuja. – sakau rodydamas į žaislinę mašinytę.
— Didija! – pasipiktinęs pataiso mažius.

Su kokia didžiausia saviapgaule susidurėt? Tai yra, kai jau pradėjot svaigt apie savą genų kokteiliuką lakstantį po virtuvę, ką prisvaigot taip, kad dabar žvelgdami atgalios suvokiat: „Šakės, na ir durnių durnius buvau!”.
Nemaniau, kad skaitomiausia knyga kriuksės.

— Tau reik motyvacijos? – klausiu brangiausios.
— Ko tokio? – perklausia.
— Na tikslo gyvent?
Ji žvilgsniu bando parodyt į mažius. Aš apsimetu nesuprantąs.
— Na, kad kas įspirtų į užpakalį?
— Aaa! Nereik. Mane naktim į veidą mažė spardo. Daugiau motyvatorių nereikia.

Paruošti sriubą, kurios vaikiai nevalgys labai paprasta. Sudedi visus ingredientus, kuriuos šie mėgsta. Paverdi valandžiukę ir voila. Maistas, kurį ruošei, stengeis jau garuoja ant stalo niekeno nepaknebintas.
Nuostabu! Štai ir vėl turiu pilną puodą sriubos sau.

Mažų vaikių piešimas yra kažkas, kažkas… beprasmiškai švaistūniško. Keli brūkštelėjimai pieštuku. Pamaliavojimas seilėm bei maistu ir jau verčiamas naujas bloknoto lapas.
Jei vaikių nupieši bent kažkiek gražesnį abrozdėlį, šis bus paskandintas beprasmiam zigzagyne.

Kiekvieną žaislą, knygą ar šiaip daiktą, mažų vaikų tėvai vertina tiek, kiek šis suteikia atokvėpio.
Įdavei mažiui samtį ir ans laksto SAU laimingas – nuostabu. Bet jei juo užsimoja stabtelėjęs prieš langą – ne taip nuostabu.
Taip ir bėgiojam, truputį atsikvėpdami.

Žinot, kai įjungiamos civilinės saugos sirenos ir aidi visas miestas?
Kartais rodos, kad vaikiai savo džiugiu spygavimu pasiekia panašius decibelus. Ir jiem tiek džiaugsmo, dėl tėvų kančios, tad dar garsiau spygteli.
Trūksta SMSo su įspėjimu apie gresiantį apkurtimą.

Dabar vaikių tėvai svaigsta, kaip jie paleis mažius į darželius, o patys pasišokinėdami varys namo pamiegot.
O jei atsidarius darželiams nenorėsim mažių paleist? Bijosim, kad nesaugu, kad per greit. Bet iš tikro panikuosim netekt gyvenimo, prie kurio jau pripratom.

Kartais girdžiu, kad karantino metu žmonėms trūksta žmonių. „Tai pasidarykit!” – pats sau pagalvoju.
Kaip sakė mano draugas, tėvas kubu: „aš su keturiais prisibendrauju, užtenka”. O tėvas ketvirtuoju, tik numojo ranka bėgdamas pro šalį.
Kam tie žmonės, vaikių tėvams?