Autorius: Rapolas Dadu

Karantinas – nesibaigianti švilpiko diena. Kol vaikiai sėdėjo be darželio, visos savaitės dienos panašėjo viena į kitą. Tas pats, per tą patį. Dienotvarkė visą savaitę ta pati.
Kitą vertus, nieko naujo. Visi pabuvoję vaiko priežiūros atostogose žino tą jausmą.
Dejavu.

Atpratino karantinas nuo tylos. Vaikiai savam darbe, aš kaip ir darbe, bet namie.
Kažkaip nejauku pasidaro. Per tylu namuos. Tyla tęsias ilgai.
Neramu.
Įninku darban. Klavišinu ausines užsidėjęs. Ir prasideda,.. rodos vaikis suverkė, mažė suzirzė.
Aš girdžiu balsus!

Tuoj vasara. Po kiemą varinėja tai viena, tai kita žoliapjovė. Kaiminystėj kažkas pradeda triukšmingą remontą. Po langais pralekia maži, bet balsingi žmogai. O aš sėdžiu namie ir pats sau burbu, kad tiek alaso pažadins vaikius. Na ir kas, kad mažiai daržely.
Įprotis.

Brangiausioji prisipažino, kad tądien buvo susitikusi su dviem labai mažų vaikių mamom, o vieną mažių net laikė ant rankų. Po to, dar pridūrė:
„Kad tik neužsikrėst, kad tik…”.
Sunerimęs atsakiau: „Neprisikarksėk”. Ir griebiausi apsaugos priemonių, pabeldžiau į medį.

Pratini, pratini vaikiuos prie darželio, o jie ima, ir įpranta. Bet pirmadieniai gali būt sunkūs, nes mažiai per kelias laisvas dienas gali atprast ir atkrist.
Tik ne šįkart. Vaikė iš rūbinės drąsiai nupindzino grupėn. Mums su senuoju mažium beliko tik sekt iš paskos.

Daugiau nei metus žiūriu į gražiausią merginą. Ir galvoju, o kaip jaučias tėvas, turys kelias vaikes? Dar svarsčiau, ko tie savi mažiai tokie gražūs?
Dašuto!
Pripratimas prie bruožų. Genetika! Vaikiuos matai save, mylimąją, brolius ir seseris, mamą, tetę… uošvienę.

Kai mažiai įvaldo puoduko reikalus, pasivaikščiojimai tampa kitokiais. Susipyko vaikius su šunim už tvoros. Ans aplojęs demonstratyviai pakėlė koją, myžtelėjo ant krūmo. Vaikis atsisukęs į mus pasakė: „sysia”. Teko prie vartų palengvint mažių keliais gramais.
Kerštas?

Prieš metus mažius pradėjo pats valgyt. Mažai valgė, mažai drabstė.
Dabar vaikė ėmės treniruočių su šaukstu. Daug valgo, tai…
Brangiausioji priekaištingai:
— Tiek kartų grindis po kėdute valiau. Vėl?
Mažė nepatenkinta klesteli soste it sakydama: „Manai man lengva?”

Aš labai rūpestingas ir atsakingas tėvas.
Mažius vaikšto aplink. Rodo į bet ką ir klausia: „Kas čiaaa?”. Aš visad atsakau. Naudoju žodžius „palaidinė”, „vilkikas”. Vengiu „bliuzono” ir „fūros”.
Nes rūpinuos savo vaikio lietuvių kalbos mokytoja ir egzaminų rezultatais.

Jei būčiau nepatyręs, tai labai džiaugčiaus. Visiems sakyčiau, kad jau JAU. Viskas! Mažė priprato prie darželio. Nes nenorom išėjo iš grupės, o pakeliui link durų vis griebdavo kokį žaislą.
Tačiau aš patyręs. Palauksiu kol pabaigs darželį.
Tada ir pasidžiaugsiu.