Autorius: Rapolas Dadu

Mažiai sugadina smegenis. Kiekvieną kelionę vaikio zyzimą užliuliuojam didelėm transporto priemonėm: vilkikais, traktoriais, kranais ir pan.
Mažius dairos išsižiojęs.
O važiuodami su meile vieni, viens kitam rodom, komentuojam sunkiąją techniką.
Rimti poros pokalbiai.

Su brangiausiąja turim svajonę. Atsisėst ryte terasoj ir ramiai atsigert kavos, kol mažiai žaidžia kieme. Ir nors mums pavyksta pasidaryt kavą, išsinešt ją laukan, deja, bet toliau prasideda kažkokios nesąmonės. Gurkšnis ir bėgam gaudyt, taikyt, ramint, guost, gelbėt.

Mažiai atveria duris. Su vaikiu greičiau pateksi pas gydytoją. Gali stot pardėj į specialią eilę, kur bevaikius ir įgalius už tave pravaikys kasininkė.
Vakar mums vaikis atvėrė ZILo duris. Paprasčiausiai pamatė savininkas, kad mažius išsižiojęs spokso į sunkvežimį.

Susilaukiau vaikių truputį senstelėjęs, tad pradėjau domėtis statistika ir matematika.
Delioju, skaičiuoju.
Kiek man bus kai jie taps pilnamečiais?
O kai kaimo sodyboj savo penkiasdešimtmetį švęsdamas darysiu jiems gėdą ar labai supaauglėję bus?
Anūkų ar sulauksiu?

Žavus vaikių betarpiškumas. Gatvėj jie mostelėdami sveikinas su nepažįstamais. Spokso akys išpūtę.
Prisiminiau vaikystę. Kiemo šaika lankėm ligotą senutę. Suvirsdavom į jos namus saldainių.
Kai dabar pagalvoji… laužėmės į privačią valdą saldumynų.
Cukrinės lomkės.

Kas nors vis pasako: „Noriu duot savo vaikiams, tai, ko pats neturėjau”. Ką žinau. Valgau sau braškes, prinokusias, saldžias. Dalinuos jomis su mažiais. Ir tada tik „Bac!”.
Atėjo suvokimas.
Pačiam gi vaikystėj teko tetos braškyną nuvalgyt… kol dar uogos buvo žalios.

Žaltys! Įsliūkina į lovą. Šalia susiraito. Įsipatogina. O po kokio pusvalandžio, žiū, ir jau ant pačio krašto guliu. Užpakaliu jaučiu prarajos šauksmą. Nugara visą naktį įsitempus ryte atkeršis mažu, užknisančiu maudimu.
Ir viskas tik dėl to, kad vaikius išmiegotų.

Paprašė parašyt hipotetinį palinkėjimą būsimam tėvui. O galvoj viena mintis: „Nebūk atsarginiu ratu”.
Nebūk tuo, kurio paramos ieškos paskiausiai. Su kuriuo galima važiuot, tik iš bėdos, ir tik iki auklės.
Perimk krūvį. Neleisk brangiausiąjai sudilt į rutiną vienišai.

Kol kalba normaliai neapsėdo vaikio proto, ans treniruojas, renka žodyną. Kiekvienas birbiantis, ūžiantis daiktas susilaukia reiklaus: „Kas čia?”.
Mažiaus pusbrolis pasiskūndė, kad per 10 susitikimo minučių išgirdo 30 „kas čia?”.
Kad tu žinotum, kaip tau dar pasisekė.

Ramybės neduoda viena mintis: „Kuo bus mano vaikiai užaugę?”.
Dabar atrodo, kad namuos auga mechanikas ir botanikas. Meistras ir daržininkė Rita.
Vienas aikčioja pamatęs mocą, fūrą ir traktoriu. Kitas negali praeit nenuskabęs visų žiedų.
Kartu galėtų kokį ūkį įkurt.