Autorius: Rapolas Dadu

Pradėjo vaikis vaidint katę. Išeinam į kiemą, klesteli ant kelių ir toliau jau keturiom per žolę, plyteles miaukdamas.
Visai gerai vaidina. Imituotas miaukimas erzina. Vis bando nuo žemės kažką valgyt. Bet geriausiai atkartoja katiniškumą.
Kviesk nekvietęs, neateina.

Pažadėjau vaikiui traktorių parodyt. Ryte išėjom pasivaikščiot po gimtą kaimą. Pamatėm dvim fūrų, vieną autobusą, vabalų. Sutvarkėm kankorėžius pakelėj. O traktorius tik du matėm.
Keli kilai mažiaus nešiojimo vykdant pažadą ir suvokimas, kad kaimas jau ne tas, ne tas.

Tik paleisk vaikių su tėvu. Tai šis per kelias valandas sugebėjo mažių pamest (ir greit rast). Kelis kartus paveldėtoją nukėlė nuo dvimeterinių kopėčių (nulipt dar nemoka). Nutempė vaikių miestelio šventėn pliką, nuogą prieš škvalą.
Kiek daug reik nuo mamos nuslėpt.

Auginant vaikius gali išprotėt. Jokios logikos, nuoseklumo.
Vakare karščiai didžiausi, tvanku it pirty. Mažius ant savęs sutempia du pledukus ir pūkinę antklodę. Vos orui kambary atvėsus viską nusispardo. Guli plikas, nuogas.
Smegenai nuo tokių nesąmonių prakaituoja.

Diediška diena. Paprakaitavau darbe (namie 26° karščio). Sutaisiau elektromobilio važiuoklę (reikėjo mažo atsuktuvo ir žaislas pataisytas). Sustabdžius beįsiplieskenčias muštynes (neleidau vaikei daužyt mažiaus). Vakare prisėdau su bokalu putojančio gėrimo (kola).

Mūsų kiemely buvo vaikių ir tėvų susitikimas. Pakalbėjom apie Joninių šventimą ir susirūpinom, kad mūsų gretose nėr Jono ar Janės.
Vardą kaimynų antram vaikui jau išrinkom, nes pirmaujam 2:1. Gerai, kad ne su kitais kaimynais plepėjom, anie mus dvigubai lenkia.

Pati trumpiausia naktis, pati trumpiausia naktis.
Kai turi mažių nežinai kada tave ištiks Joninės. Gali tai būt sausis, gali būt liepa. Suzirs vaikius vidury nakties ir šoksi aiškintis. Tamsoj soskės ieškosi. Bursi, spėliosi kodėl mažius prabudo, ar sveikas.
Joninės.

Beje, ar pasakojau kaip pasibaigė pusmetį laukto dvigubo tėvadienio fiesta? Vaikius nuvežėm darželin. Sveiki ridikai nusivartė grupėn.
Pasišokinėdami išvarėm miestan. Pavaikščioję prisėdom lauko kavinėj. Pagriebėm meniu. Paskaitėm. Paskambino darželis.
Baigės fiesta.

Vaikystėj pasivažinėjimai su šeima kartais baigdavosi… Na kaip baigdavosi, greičiau jau įpusėdavo su tėčio grasinimu:
– Toliau abu važiuosite už mašinos durų.
Turiu klausimą. Kaip transportuot mažius, kurie negali ištverti minutės nepabandę viens kitam įžnybt?

Jau skundžiaus, kad lietuvių kalba ne pati pajėgiausi, bet žinokit mažių slebizavonės dar slabnesnės. Brangiausioji vaikiui kieme šaukia:
– Einam spardyti babą!
Matyt, visos kaimynystės močiutės krūptelėjo ir užsirakino. O mano šeimyna paprasčiausiai žaidė futbolą.