Autorius: Rapolas Dadu

Sausainių dekoravimas pasirodo ne vien meninis-kulinarinis laiko leidimas su visa šeima, bet ir galimybė ryt glajų, sausainius bei pabarstukus. Net nuo grindų pastaruosius burnon siurbt.
Mmm… cukraus migla vaikio akyse.
Ir imbierinių sausainių kvapas.

Atrodo, kad turiu keturis mažius. Paimti vieną, gauni dėmesingą, mandagų vaikį. Paimi kitą, sumanus, klusnus, maslus paveldėtojas.
Bet tik tie nuostabūs mažiai atsiduria viens šalia kito. Turi triukšmingus, erzinačius šetonus.
Gal jie skleidžia velnėjimo bangas?

Daržely prasidėjo Kalėdinė karštinė. „Aprenkint vaikius raudonai. Užmaukšlinkit nykštuko kepurytę. Žiebsim eglę!”
Kepurytę, tai kepurytę, bet raudono ans nieko neturi. Teko eit su tuo ką turi.
Užtat, fotkėse, raudonųjų jūroj, manasis juodasis nykštukais gerai matomas.

Keista, kad ir kokie būtų pakvaišę vaikiai, kad ir kaip jie eitų iš proto, namai visvien yra ramesnė vietai, nei, kad pasaulis šiom dienom.

Ui patinka man vaikių ligos. Kas pusdienį vis naujas simptomas. Senas dingsta, naujas atsiranda.
Pykina.
Nebepykina, bet sloga.
Nėr slogos, bet yra temperatūros.
Kūnas normalaus karštumo, bet kosėja.
Vienžo, kažkokia bacilų karuselė.

Vaikių valgymas man mistika. Vakarienei pasiūliau dukrai tris variantus. Dar iš bėdos ketvirtą sugalvojau.
O ji man:
– As norėsiu kotletukų, su bulvėm fri ir morkyčių.
Aš apšąlęs.
Ta prasme?!
Tokio varianto meniu nebuvo! Aš dar su antru mažium vakarienės nesuderinau.

Gali kiek nori džiaugtis nuostabiai padaryta, suvalgyta bei pagirta vakariene. Bet tai neapsaugo nuo galimybės dar kartą pamatyt savo kulinarinių darbų kitos dienos rytą išvemtų sunegalavusio vaikio.
Skanaus.

Darželis vis parašo: „jei turite nenaudojamą…”.
Ką?
BELENKĄ!
Bet mes turim tik vieną dalyką, t.y. problemą.
Nes jei daiktas yra nenaudojamas mus namuos, ans keliauja į perdirbimą arba lauk.
Ne tokie palaciai, kad kožną nenaudojamą šmutkę saugot.

Vėliau vakaras. Visi miega, tik aš bandau surast jėgų paskaityt knygą. Staiga, nakty, pasigirsta greituškės sirena… iš sandėliuko.
Ir manęs tai neišgąsdino, nes žinau, tai jie, žaislai, dabar peršikę laukia Kalėdų ir nebesuvaldo savo panikos.

Aš supratau, kad Kalėdų tai visai nelaukiu.
Mes net negalim nesugalvot ką tie vaikiai turėtų gaut nuo „senio”, kad mums po to nebūtų pikta dėl dar vienos šventinės krūvos žaislų, kurią išmaniai slėpsim sandėliuke.
Seni, dirbk savo darbą! Užknisa viską už tave daryt!