Autorius: Rapolas Dadu

Ankstyvas gimtadienis žaidimų kambary. Po jo vaikdirbiai džiaugias, kad liko visa dieną.
Galima į dar kokį gimtadienį nulėkt. Tiesa, bet ką su tais guminukų, čipsų, picų pririjusiais ir vos vos torto paragavusiais, žaidimų užturbintais velniais dabar visą dieną veikt?

Man patinka stebėt kaip pradeda suktis „šarabukai” mažių galvose. Kai iš pradžių mąstymo krumpliaračiai stringa, kliūna, bet staiga vieną dieną, šnai, ir sukasi, vaikis supranta, jam dašunta, jis jau moka.
Vaikių mokymas mechaniko darbas, suvedinėt krumpliaračius.
papathings

Kaip grei tie mažiai auga.
Anksčiau, nupirkdavom picą. Pusė lieka. Tai dar ir mums pavalgydavom.
Dabar gi, lieka tik vienas nususęs gabaliukas. Tipo, man ką?
Sava pica pasisotint?

Kai turi sūnų ir dukrą kartais atrodo, kad pasidirbai dvi skirtingas padarų rūšis.
Šlapia.
Šalta.
Slidu.
Dukra įsikabinus į ranką, kartu pingvininiu žingsniu keliaujam namo. Sūnus gi, per tą patį ledą, skersai, įstrižai ir bėgom į purvino sniego pusnį.

O dažnai jus aplanko mintis betėvaujant: „Oi kentėsi! Labai kentėsi! Vaikis gaus savaitę be žaidimų, teliko ar kitos pramogos. Kentėsi! Kentėsi, tu, tėvuk, už tokį griežtumą. Kentėsi!”
Todėl prieš paskelbdamas nuosprendį visad pagalvoju apie save.

Ar padėjau statyt Olafą?
Tikrai taip.
Ar dėl to, kad norėjau prisimint vaikystę?
Tikrai ne.
Ar turėjau kokių kėslų?
Tikrai taip. Nes matydamas, kaip jiems „sekas”, supratau, kad senio lipdymas šlapdribai drebiant gali užtrukt ir namo grįšim šlapi šlapi.

Nežinau kodėl, bet mažiai, šitie demonai, vos iškritus pirmajam sniegui bėga daryt sniego angelų.
Jūs gal apsispręskit!

Vienas dalykas, kai pats atidarai šaldytuvą ir pagalvoji: „jau laikas į parduotuvę”.
Ir visai kitas jausmas, kai šešiametė atidarius šaldytuvą ir nužvelgusi jo turinį garsiai pareiškia:
– Tete, reikia apsipirkt.

Po tiekos metų, po tiek Naujakų, supratau, kad vaikiai Naujųjų tai normaliai ir sutikę nebuvo. Tai per maži, tai… galvojom, kad per maži. Bet šiaip ar taip, anys visai gerai išmokę miegot fejerverkams pokšint.
Na nieko, kitais metais tai jau tikrai. Sutiksim.

Tas stebuklingas metas migdant vaikius, kai iš visų širdučių kertelių pradeda lįst baimės, nerimas, pyktis.
O pats sėdi šalia, sugeri jų tamsą tamsiam jų kambary ir tirpdai, tirpdai nerimą, baimę.
Nes pažįsti.
Nes kadais, vaikystėj, taip pat jauteis prieš užmigdamas.