Autorius: Rapolas Dadu

Šaldytuve laikau ne tik maistą, bet ir tuščias pakuotes. Žinot kodėl? Nes pakuotė rožinė, reta. Kai vaikiai užsimano užkanduko, abu choru prašo rožinio. O naujo užkandžio rožinėj pakuotėj nėr. Jokios magijos, rankų miklumas ir skanukas išlukštenu iš rožinės pakuotės.

Gyvenimo absurdiškuma supranti tėvaudamas. Sprendžiau krizę. Dukra erzuliavo dėl to, kad brolis per daug pripylė vandens. Šis pasiūlė sprendimą ir nupylė dalį. Tada mažoji zirzė, kad per mažai. Atsigėrė… ir liko.
Nieks nežino kiek to vandens reikia, net dukra.

Aišku, galima būtų eit miegoti, bet tą tyla… Klausyčiau ir klausyčiau iki pat ryto, bet reik miegot, nes negirdėsiu jos, kai vaikiai pabus.

Būna dienų kaip tyčia. Darbe ne kažką. Grįžę iš darželio mažiai… ne kažką. Vis prašo ir prašo meilės, bet po kelių minučių tavo prigramdytą, iš rezervų surinktą meilę, sudegina ant konflikto dėl rožinio vienaragio lipduko.
Atrodo, it vaikiai pinigus degintų.

Geriausias jausmas apima, kai tampu… sėdmaišiu.
Ant krūtinės užropoja vienas. Šalia, užmetęs kojas, prisiglaudžia kitas. O kitam kambario gale laiminga žiūri Brangiausioji, kad ką paliko ramybėje.

Mano brolio gimtadienis. Mažių antrą tiek, kiek suaugėlių. Ryksmai, klyksmai, vienžo, mūsų stalo galas negirdi ką sako kitas stalo galas.
Šventė į pabaigą. Klausiu vaikės:
– Važiuojam namo?
– Negaliu, dėdė liūdės.
Bile dūkt, žaist ir sušetonėjusiai važiuot namo.

Grįžo vaikiai iš darželio ir atrodo, kad kas juos pamainė. Gražiai žaidžia. Už rankų susikabinę kartu sėdi. Sūnus sesei:
– Jei norėsi meilės, ateik, – ir kviečia į glėbį.
Vakaras įpusėjo. Dukra niekam nieko nesakydama prašo meilės. Tai broliui užvožia, tai paerzina.

Prisėdo mažius lavint smulkiąją motoriką. Su žirklėm smulkumo brošiūrą. Vėliau paprašiau surinkt viską ir išmest. Ans pradėjo po gabaliuką nešioti į šiukšlių dėžę.
– Ei, juk gali vienu metu daugiau paimt!
– Tikrai? – pamačiau kaip šis atradimas jam nunešė stogą.

Pasidalino kolega savo vaikio video, na kur ten meiliai kūdikis šypsosi, kažką guguoja. Taip jaučiu tą aiškiai matomą tėvišką meilę bei pasididžiavimą savo mažium, kad net lenda iš Teamsų lango.
Tada prisiminiau saviškius, ir supratau kokie maniškiai seni jau.

Vaikiai iš darželio grįžo it velniai. Paišini nuo galvos iki kojų. Blynų priėdę. Pasiutę ir nesuvaldomi.
O mes su Brangiausiąja sėdim it Morės ant mieto, bu baisiai nusivarėm per dieną, ir laukiam kada baigs degt šitas Užgavėnių laužas mūsų salione.