Autorius: Rapolas Dadu

Paėmiau vaikius iš darželio. Klausiu:
– Norit atsisveikint su draugais?
Nei viens nenori.
Išėję iš kiemo tipenam palei darželio tvorą, tada prisiminė, kad nori atsisveikint. Per visą gatvę rėkia draugams Ate!
Nežinau, draugystė čia ar likusių už tvoros erzinimas.

Buvo krizė. Ilgas, verksmingas barnis su vaikiu dėl tvarkos. Tačiau aš, buvęs pedagogas, žinau kaip integruoti dalykus.
Per pokrizinį pamokslą sugebėjau suintegruot etiką, psichologiją bei matematiką.
Kai šaunuolis. O jau maniau, kad neprireiks.

Esu prisiklausęs pasakų, kad palikę vaikius pas senelius ar kitus artimuosius, atsiima juos sugadintus. Tipo išlepina, numyli iki negalėjimo, o po to tėvams reik vėl auklėt iš pradžių.
Galvoju, kad atvirkščiai, mes vaikių važiavom išlepinti laisvos paros be jų.

Yra toks chrestomatinis pavyzdys apie kompromisą, kur du ginčijas dėl apelsino, kam jis turi atitekti, bet galų gale paaiškėja, kad vienam reikia žievės, kitam minkštimo.
Klausiu dukros:
– Nori pailsėt nuo mamos ir tėčio?
– Taip!
Tai reikėjo kadais juos palikt.

Ryt vaikius planuojam išvežt pas tetą. Visam savaitgaliui. Jau svaigstam.
Mažiai susipyksta ir vienas:
– Tu nevažiuosi pas tetą! – grasina antram.
– Pala, pala. Tu čia baik gimdytojus gąsdinti tokiais pareiškimais, – tramdom svajonių laužytoją.

Pirmąkart per keturis metus planuojam savaitgalį be mažių. Yra proga. Panašiam pabėgimui ruošėmės ir prieš du, ir prieš metus. Vieną kartą įjungė karantiną, kitą jo neišjungė.
Vertinant situaciją pasaulyje, manau suprantamas mano skepsis dėl romantiško savaitgalio.

Tėvavimas – nesibaigianti išminuotojo pamaina. Tai vienas supyksta, nes ne ta koja išlipo iš lovos, tai antras pradeda rėkt, nes pirmas lipdamas įspyre į galvą.
Kad ir kaip norėtum paleist vaikius į laisvę, supranti, kad anys viens kitą sudraskys dar tarpdury.

Mažoji pasakė, kad nori į muziejų. Suprantu, kad nelabai ji supranta kas tas muziejus per daiktas, atsidusau. Ech. Prasidėjo, dabar reiks kultūrintis. Mažius po visokias parodas vedžioti, nes jau supranta.
Kaip manot ar saugu eit į Velnių muziejų su mažais demonais?

Na negalima eit į žygį su dviem vaikiais, vežimėliu bei paspirtuku, neišžvalgius teritorijos. Atvarai, o ten geruliai laiptai nuo kalniuko, jei netinka laiptai, riedėk žvirkeliu žemyn.
Grįžt tie patys variantai. Pavargę stovim papėdėj, bet žinom, prasiveršim.

– Labas, gorila! – bevaikšciojant sušunka vienas, o po to pakartoja kitas vaikis.
Link mūsų einantys susimėto. Kodėl nepažįstamų nepažįstami mažiai prasivardžiuoja.
Čia Laisvės alėja ir mano vaikai sveikinas su vienos parduotuvės reklaminių veidu – rožinė gorila.