Autorius: Rapolas Dadu

Mano vaikiai ing ir jang. Vienas pamiršta viską, kas jam neįdomu ar nesvarbu, pvz. prieš sekundę skaitytą skiemenį, kurį reikia… Į kurią pusę skaitom? Ir antras, šeimos enciklopedija, kalendorius, raštininkas.
Galima džiaugtis, bet mes linkę išprotėt iš džiaugsmo.

Kaip čia yr? Darželio laiptinėj gabalai kiemo žemių. Su vaikiais namo, jų batuos bei drabužiuos, parsitempiu saują purvo. Įtariu, kad ir kiti tėvai parsiveda pasunkėjusius mažius.
Tai jei mes, diena iš dienos, išnešam po tačke žemių, kodėl darželio kiemas ne duobė?

Kiekvieną kartą nors kiek keisdamas vaikių valgomo maisto receptą svarstau: „Ar sugandinsiu patiekalą taip, kad anys jo daugiau nebevalgys, ar praslysiu, ir nuo šiol bus galima dėt krapus”.

Paprašiau Brangiausios paklaust dukros ar galima išmest vieną iš jos žaislų (nudrengtas baisiausiai, norėjau paskubinti reikalus).
Brangiausioji leido.
Dukra ne.
Aš ne durnas. Žinau ko klausyt.

Kol nebuvo vaikių, tvarką ir daiktų balansą palaikyti buvo lengva.
Daiktų po truputį daugėdavo, bet susimdavom ir išsimieždavom.
Dabar, tvarką reik saugot. O daiktų saugotis, nes neduok die atsipalaiduosi, tai pasilaidosi išaugtų drabužių, nenaudojamų žaislų tvane.

Vieną vaikį naktį būtinai reik apklot. Apkamšyt iki ausų. Kitas gali miegot atsilapojęs.
Vienam šalta.
Kitam karšta.
Gerai, kad abu gali miegot, kai kits knarkinėja.

Ateinu vaikių pasiimt iš darželio ir jau matau, kad namo tempsiu kokius paveiksliukus, piešinukus ar darbelius.
Svarbiausia, kad tiek, kuriems baisiai jų reik, nu niekaip negali jų nešt.
Parnešus paaiškėja, kad nešuliai eis ieškot karjeros galimybių perdirbimo įmonėj.

Mano mokykloj, seniai, seniai, integruotas mokymas, kai visi dalykai susimaišę, buvo veik neįmanomas.
Dabar, vien tik skaitydami, su vaikiais einam per sudėtingus žodžius, istoriją, geografiją, biologiją, geometriją.
Tuoj man reiks kokį vadovėlį iš naujo paskaityt.

Gavo dukra „Monster High” lėlę su grabuku.
Tai dabar karts nuo karto namuose pasigirsta:
– Karstas po lova.
– Susirink lėles ir nunešk karstą.
– Kas čia nukrito? Karstas?
Tokie mini Adamsai.

Ankstyvas gimtadienis žaidimų kambary. Po jo vaikdirbiai džiaugias, kad liko visa dieną.
Galima į dar kokį gimtadienį nulėkt. Tiesa, bet ką su tais guminukų, čipsų, picų pririjusiais ir vos vos torto paragavusiais, žaidimų užturbintais velniais dabar visą dieną veikt?