Nuėjom pašert ančių prie Botanikos sodo. Ant kranto krypavo senas, didelis žąsinas. Aš į jį skersai. Mažu gali užpult, nes vis suka ratus, tikis duonos. Dukra: – Koks mielas… Mūsų mielumo supratimai skirtingi. Po kelių metų atsives kokį mielą, seną žąsiną. Ką tada?