Mėnuo: 2023 gegužės

Kaimynė turi žaidimų namelį. Neseniai surentė. Maniškiai sutikę ją kieme be jokių stabdžių greitakalbe: – Jau pastatė namelį? – Einam į namelį! Kaiminiukė apspango nuo klausimų lavinos ir dėmesio. Bet aš tai saviškius perpratau, jie panaudojo subalamutijimo ginklą.

Nebenoriu Tėvo dienos. Prisižiūrėjau kaip vaikiai paklausti kokia šiandien diena džiaugsmingai sušunka: – Mamos diena! Ir tada, su dar didesne energija imas kankinti Brangiausiąją. Gal galim kaip nors tcikiai, pamiršt apie tėvo dieną? Tokio jodimo aš neištversiu.

Vaikiai viens per kitą: – Tete, tėtė! Apraminu, nustatau išklausimo eilę, sukaupiu dėmesį ir… – Tete, o… O… Žinai, kai… Žinau, kad nieko gero nepasakys, bet esmė – dėmesio rodymas. Tada jie šauna: – O… Kodėl tu senas? Tikrai galėjo geresnį klausimą sugalvot.

‘Man reik kažko stipresnio’ – pamaniau besivalydamas dantis. Akurat! Jei du kartus per vakarą imi vaikišką dantų pastą, tai yra didelė tikimybė, kad ir trečią kartą, sau, išspausi kramtoškinę miško uogą ant šepetėlio.

Per tuos vaikius aš prisimojuosiu. Kiekvieną rytą darželyj moju savo mažiui. Karts nuo karto pamojuoju svetimiems vaikiams, kurie liūdnai lūkuriuoja. Vienžo, ne taip seniai, mojau nepažįstamai senolei lange, stebėjusiai praeivius gatvėj.

Dukra kelintą dieną pasakoja kaip darželio draugė klauso mamos, jai padeda, viską valgo, yra gera. Mums beklausant ima noras paklust reklamai ir pasikeist į tą GERĄ mergaitę. Klausiam sūnaus: – O tavo grupėj yra tokių gerų? – Ne! – supratęs klastą atkirto vaikis.

Kad galima judinti krūtinės ląstos raumenys parodė Arnoldas, nu Švarcas. Tada buvau pienburnis ir dar niekas ten nekrutėjo ant tos… krūtinės. Šiandien vaikiui parodžiau, judesiuką. Ans ilgai juokės, bet tikiuos užimsiu tokią vietą jo atminty, kaip kad Arnis manoj.

Visas kiemas žino mūsų vaikių vardus. Nes mes visą gerkle rėkaujam: – Nedaryk to! – Nedaryk ano! – Atvažiuok čia! – Einam valgyti! Taip gerai išreklamuosim padaužų vardus, kad kaimynai jų neduos dar kelias kartas.