Gražus oras. Vaikštom po Anykščius. Artėjant prie lauko kavinės. Sūnus: – Tete, žiūrėk, užpakalis! Susimėtau. – Kur? – Mama, užpakalis! – ir rodo į kavinės lankytojo skirmantą. Vienžo, pažiūrėjom visi į senstelėjusio vyro užpakalį ir pasidžiaugėm, kad ans neišgirdo.