Mėnuo: 2023 gegužės

Mačiau vaizdą nuo kurio pakibau. Kaimynų mergina turi vaikiną. Jis ją parlydi ir kurį laiką jie glėbėsčiavos po langais. O pakibau, nes susimąsčiau apie savo dukrą, kaip reaguočiau matydamas apkabintą ištysusio berno? Na o jaunuoliai matė į juos spoksantį diedą lange.

Linksma kai kieme daug vaikų. Erzelys. Šurmulys. Ryksmai. Klyksmai. Vienžo, vaikiai reikalauja dėmesio iš kitų vaikių ir bent keliom akimirkom palieka tėvus ramybėj. Bet yra minusas, minioj anys lengviau pasiplauna iš kiemo ir taip sukelia nerimą praganiusiams tėvams.

Susikamšom į mašiną. Mes keturi ir močiutė. Sūnus: – Kažkas smirdi. – Ne kažkas, o močiutė, – paaiškina dukra. Bus močiutei salotas su šviežiais svogūnų laiškais ruošti prieš kelionę su mano tiesąsakiais.

Atėjo TAS klausimas. Geriau jau klaustų apie evoliuciją, didįjį sprogimą, ar iš kur atsiranda vaikai. Tačiau aš turiu aiškint kas per žmogus buvo Jėzus Kristofas. Kad ir kiek betaisyčiau, po akimirkos Kristus tampa Kristofu. Na kodėl užkliuvom už teologinės temos?!

Šiltėja. Muselių, uodų spiečiai suka ratus. Dar ir mažiai iš visų pakampių išlindo. Spiečias krūvon. Visi ūgtelėję, ratuoti, pirmyn, atgal po kiemą. Jaučiu, kad nevaikuotiems tas atlasas toks pats erzinantis kaip uodų zyzimas. Man tai ką, bile manęs mažiai netąso.

Kitą vertus gerai būt ne už tvoros. Va, dukra kažkur nulėkė ir susiveikė picos gabalą pas kaimynus. Jei tėvai skaniai nemaitina, būtinai atsiras kas nors kaimynystėj užsisakęs picą.

Žinau kodėl vaikų šventes reikia švęst uždaroj erdvėj. Nesvarbu ar tai būtų žaidimų kambarys, ar privatus kiemas. Nes jei ne tvoros ar užrakinti vartai, tai net ant pliko lauko, prie stalo pribėgs vienas, kitas nekviestas svečias. Nes picos kvapas taip vilioja mažius.

Pagaliau! Pagaliau jie valgo sumuštinius! Kaip viskas supaprastėja. Verdi košę, makaronus. Paknebinėja ir po pusvalandžio pareiškia: – Noriu valgyti! Še, imkite sumuštinį ir einam miegot. Dabar tik turėt namuose duonos ir dešros.

Norėdamas iškviest demoną turi mokytis senovės aramėjų. Gebėti nupiešt sudėtingus rašmenis ožio krauju. Man viskas paprasta. Tik pasakau, kad vienas ar kitas vaikis yra geras, ir po kelių minučių mano namuos Azazelis ar Lilit apsireiškia. Šiaip, užtenka pagalvot.

Po kelių dienų rimties gedulo atmosferoj ir nuolatinio: – Mažiai, tyliau, – šnibždančiu balsu. – Ššš… – Nebėgiok čia. – Nebėgiok ten. – Ateik čia. – Pabūk ten. Galų gale jie galėjo išsirėkaut ir išsilakstyt. Gerai kad nesprogo iki tol.