Toks keistas jausmas. Žinau, kad papapėjęs tapau geresniu. Tipo daugiau kantrybės, empatijos, geriau susivaldau. Tačiau žinau, kad nesu bais geras tėvas. Tai dėl vieno, tai dėl kito dalyko nusiviliu savim.
Tad sprendžiu, aš pagerėjau ar pablogėjau. Ar tas ant to?