Ant Šatrijos kalno patyriau keista gyvenimo metaforą. Vaikis paknupstom lipa aukštyn. Aš iš paskos, bet ne per greit, mažius nori būt pirmas, nori būt kalno karalius.
Iš paskos, ramiai ir tzykiai pėdina mano tėvai, Senučiai. O aš grežiojuos, tai į vaikį, tai į tėvus.