Susirašinėju su draugu. Pasiteirauju kaip ano gyvenimas. Jis be jokios gėdos ir sarmatos išpoškina, kad viskas nuostabu. To paties paklausia manęs, o aš guodžiuos esąs pavargęs ir įsitempęs.– Vargšelis, – užjaučia draugas.– Tai, kad ne. Per turtus ir negaliu pailsėt.