Legenda pasakoja, jog rudenį gandrų šeimyna susiruošė ilgai kelionei į Afriką. Skrendant per vandenyną tėvas gandras kalbėjosi su trimis savo sūnumis ir kiekvieno klausė, ar, kai jis pats nebegalės skristi, jie jį neš ant savo sparnų. Vyriausiasis sūnus atsakė, jog reikia rūpintis senu tėvu ir tikrai neštų. Numetė tėvas jį į vandenyną. Antrasis atsakė, kad bus stiprus ir taip pat nuneštų. Ir tą sūnų metė tėvas į vandenyną. Paklausus jauniausiojo, šis atsakė, jog neneš, nes turės pats savo vaikų, kuriuos turės nešti ir jau ant sparnų vietos nebebus, tėtį mylės, bet vaikai bus svarbesni. Apsidžiaugė tėvas tokiu sūnaus atsakymu ir nuskraidino jį į šiltuosius kraštus, nenumetė į vandenyną...
Rugpjūčio 24 – ąją dieną, per Šv. Baltramiejų, Ramygalos kultūros centras, kaip ir kasmet, surengė popietę, skirtą atsisveikinimui su gandrais. Ramygaliečiai susidomėję žiūrėjo dokumentinį filmą apie gandrus „Gandrai visada grįžta namo“ (kūrėjas Mantas Jancevičius), kuris 2003 m. yra laimėjęs Aplinkos ministerijos premiją už geriausią metų filmą apie mūsų šalies gamtą. Ir vaikas, ir suaugęs peržiūrėjęs filmą sužinojo daug naujos informacijos apie šalia mūsų gyvenančius sparnuočius. Neįtikėtina, tačiau faktas, kad gandras, tesverdamas vos keturis kilogramus, įveikia milžinišką 20 000 kilometrų atstumą tam, kad peržiemotų Afrikoje ir vėl sugrįžtų į gimtinę – Lietuvą. Jų kelionės audringos ir pavojingos, ne tik dėl gamtos oro sąlygų, bet ir žmogaus pomėgio juos medžioti (Afrikos šalyse).
Tradiciškai šią šventę ramygaliečiai papuošė atsineštais kardeliais (gladiolėmis), suruošdami įspūdingą, daugybės spalvų rudenišką puokštę. Galėjome grožėtis gėlėmis iš Rasos Marozienės, Neringos Rimkienės, Jurgitos Kancienės, Marijos Klimašauskienės, Genovaitės Šidlauskaitės, Irenos Čivilienės, Aušros Volkovienės gėlynų. Tai lyg mažytė kardelių paroda, kuri, tikimės išaugs į kasmetę, besiplečiančią tradiciją.
Vėliau, visi susirinkusieji, susėdo pasikalbėti prie arbatėlės bei savo atsineštų vaišių. Aptarę peržiūrėtą filmą, popietės dalyviai dalinosi prisiminimais, tiesiog šnekučiavosi... Išgėrę vaisinės arbatos su medumi, vaikai rinkosi stilizuotas rankų darbo dėliones su gandrų atvaizdais, ir čia pat, ant kilimo, pasinėrė į užbūriantį žaidimą. Nė vienas mažylis nežinojo, ką turės sudėlioti, nes paveikslėlio kopijos, popietės organizatorei nepateikė sąmoningai, vien tam, kad išliktų maža paslaptis - intriga. Susidomėję vaikų susikaupimu ir geranorišku užsipirimu, vėliau prie jų prisijungė ir suaugę, kantriai dėliojo detalę prie detalės, tam, kad prieš akis „užgimtų gandras“.
Visiems buvo smagu ir šilta, nes betarpiškas bendravimas sukūrė ypatingą atmosferą.