Prieš keletą metų Ramygalos kultūros centro darbuotoja, Marija Klimašauskienė, kilusi iš Ukrainos pakvietė paviešėti jos tėviškėje. 2008 metais apie karą ar net jo galimybę Ukrainoje nebuvo net mažiausios minties. Ten, Užkarpatėje, kalnų apsuptame Kostylivkos kaime sutikome puikių žmonių, kurie tapo lyg šeimos nariai. Žavėjomės gamta, gyventojų ištverme, giliu tikėjimu, kontrastais ir šiluma. Tais metais grįždami pakliuvome į nevaldomą gamtos stichiją – prasidėję liūtys, užtvindė gyvenvietes, užvertė kelius medžiais ir rieduliais, upėmis plaukė ne tik tonos šiukšlių, bet ir mažesnių pastatų dalys, elektros stulpai, dujotiekio vamzdžiai. Tik grįžę sužinojom, kad Ukrainą niokojo šimtmečio potvynis. Praėjus keletui metų jau su didesne kompanija, savo iniciatyva vykome atgal. Turėjome viltį, kad pavyks susitikti su kultūros darbuotojais, užmegzti ryšius, pasiūlyti mainus. Puikiai pasisekė, ne tik susipažinome su darbuotojais, jų darbo struktūra, bet ir apžiūrėjome tautinius drabužius, išbandėme instrumentus, o mūsų orkestro vadovas Laimutis Raziūnas puikiai susidorojo su nacionaliniu instrumentu 6 m. ilgio trembita. Sulaukėme pasiūlymo sudalyvauti jų tarptautiniame festivalyje "Berlibaski banuš". Sekančiais metais ir vėl savo iniciatyva vykome į Ukrainą. Karo nuojautos dar nebuvo, šalis keitėsi, valėsi nuo šiukšlių, kai kur jau buvo tvarkomi keliai. Tik Lvovo centre stovėjo palapinės su užrašais palaikyti Juliją Timošenko, buvo renkami parašai. Tais metais aplankėme Lvovą, Liublino kalvą, garsiąsias Lyčiakovo kapines, Solonikų druskų ežerus, biosferinį parką, nuostabų Užkarpatės muziejų, išmaišėme Rachovą, net bandėme įkopti į aukščiausią viršukalnę - Goverlą. Dar pirmais metais užsimezgusi pažintis su jaunu vaikinu Volodimiru Michailovu, vėliau išaugo į gražią draugystę. Per keletą metų jis pabaigė Dailės akademiją ir tapo perspektyviu dailininku. Tais metais į Lietuvą parvežėme jo tapytų paveiklsų parodą, tikėdami kitąmet ją gražinti. Parodą eksponavome rajono kultūros centruose, bet parvežti jos atgal jau nebepavyko – neįtikėtina, bet XXI amžiuje, kai žmonės tiek daug pasiekė įvairiose srityse, kai istorija turėjo tiek pavyzdžių ir pamokų, Ukrainą sudrebino karas.
Kurį laiką bendravimas su Užkarpate buvo nutrūkęs. Šykštūs telefono skambučiai, tik pasitikrinimas ar visi dar gyvi. Vėliau, atsigaunant interneto ryšiui, socialiniuose tinkluose, vis daugiau galėjome pamatyti ir pabendrauti. 2015 m. Kostylivkos gyventojai galvojo ar daryti festivalį, bet buvo nuspręsta, kad dabar ne laikas švęsti. Kapinaitės įkalnėje pasipildė jaunų žmonių kapais, moterys galvas apsigobė juodomis skarelėmis. Nuotaikos buvo ne tos.
2016 m. Kostylivkos rados seniūnijos pirmininke, arba seniūne išrinkta jauna kriminalistė Ina Igorevna Maskaliuk, beje gimusi Vadokliuose, iškėlė tą patį klausimą – organizuoti, ar ne tradicinį festivalį. Nuomonių būtą įvairių. Bet kas mūsų nepalaužia, tas užgrūdina. Kostylivkiečiai nusprendė, kad festivalis vyks ir jokios negandos nesutrukdys jiems sau ir visam pasauliui parodyti, kad jie gyvi, kad išsaugojo savo tradicijas – dainas, drabužius, kulinarinį paveldą. Puikus seniūnės požiūris, kad festivalis reikalingas garsinti kraštą, pritraukti turistus. Kaip sakė Ina Igorevna, kiekvienas atvykstantis kažką nuperka, kažkam papasakoja, kažką atsiveža kitą kartą. Tai gerai krašto ekonomikai, tai gerai žmonėms.
Su Panevėžio rajono savivaldybės tarybos pagalba ir Ramygalos kultūros centro atstovai paliko dalį savo piniginių turinio ir širdis Užkarpatėje. Ukrainoje labai mažai kreipiama dėmesio į dokumentus, oficialius raštus. Todėl iškvietimą į festivalį gavome labai vėlai, likus nepilnam mėnesiui iki jo. Labai norėjome parodyti ukrainiečiams, kad palaikome jų siekius ir, kad taip pat turime puikius kolektyvus, amatus, kostiumus. Dėkojame savivaldybei, ne tik mus parėmusiai, bet ir ypatingai greitai sutvarkiusiai formalumus. Mūsų delegacija garbingai atstovavo Lietuvą.
Nors Ukraina mus pasitiko su lietumi ir prognozės buvo labai nekokios, festivalio diena išaušo saulėta ir šilta. Festivalis prasidėjo nuo naujos turistinės trasos atidarymo. Vėliau visi dalyviai rikiavosi prie cerkvės. Beveik visi gyventojai buvo pasipuošę tautiniais kostiumais, ar jų detalėmis. Pas juos garbės reikalas turėti tautinį drabužį. Belaukdami, kol eisena pajudės, susipažinome su vengrų delegacija. Labai šilti žmonės, žavėjosi mūsų kostiumais, gražiomis moterimis, netgi pasimokėme vieni kitų gražiausių žodžių – prašau, ačiū, į sveikatą. Kadangi aplink buvo muzikantai sušokome ratelius. Eisenoje atsidūrėme tarp dviejų ukrainiečių kolektyvų. Įspūdingi jų tautiniai aprėdai tik išryškino mūsų kostiumų grožį. Buvome egzotika vietiniams ir svečiams. Festivalyje pasirodė vengrų, slovakų, rumunų atstovai. Mūsų vokalinio ansamblio "Aušra" dalyvės atliko penkis kūrinius ir sulaukė didžiulio žiūrovų palaikymo. Gausūs plojimai, fotografų, spaudos ir televizijos atstovų dėmesys neleido suabejoti pasisekimu.
Na ir tikriausiai, tiems kurie įveikė šį straipsnį, įdomu kas gi tas BANUŠ? Tai Guculijos nacionalinis patiekalas, gaminamas iš naminės grietinės ir kukurūzų miltų. Valgomas tik karštas, nors mums visai tiko ir šaltas. Na, o tiek visokio sūrio, turbūt dar nebuvome vienu kartu valgę. Šventė tesėsi iki 3 val. ryto, su stalais, vaišėmis, dainomis ir šokiais. Keisčiausia, kad nebuvo jokių incidentų. Kaip pasakė, vienas iš mūsų delegacijos narių – jiems iki mūsų dar 30 metų, bet mums iki jų dar daugiau. Atsisveikinome seniūnės namuose, prie vaišių stalo 8 ryto. Klausėmės istorijų apie jų gyvenimo nuotykius Lietuvoje, apie dabartį ir praeitį. Net ir skaudūs atsiminimai buvo pasakojami su šypsena. Galima būtų parašyti knygą ir pasimokyti tolerancijos. Atsisveikinimui sudainavome lietuvišką dainą, atsiglėbiasčiavome ir pilni įspūdžių patraukėme namo.
Mūsų piniginėms, tai pigus kraštas, vietiniams brangu. Statosi nauji namai, bet tai iš Europoje dirbančių atsiųstų pinigų. Beveik visas kelias naujai sutvarkytas, tik nedidelę atkarpą važiavome po liūčių subjaurotu keliu. Daug "Žiguli" markės automobilių, keistai suremontuotų, suvaržytų vielomis, ar sutvirtintų pakabinomis spynomis, jau mūsų pamiršti lauko tualetai ir šalia naujos, blizgančios degalinės, ir karvės jų aikštelėse. Spindintys cerkvių bokštai, neužmatomi rapsų laukai ir žmonės – tai ką geriausio turi šis kraštas. Šilti, nuoširdūs, tarsi būtų artimiausi giminės. Ten pabuvęs supranti, kiek daug nuėjo mūsų šalis ir ką mes ne tik įgijome, bet ir praradome. Grįždami parsivežėme, dar vieną Volodimiro Michailovo tapybos darbų parodą, tikimės, kad ją ne tik parodysime mūsų rajono žmonėms, bet ir atsiras norinčių įsigyti jo paveikslų. Net 30 eurų šiam jaunam žmogui yra dideli pinigai ( vidutinis atlyginimas 43 eurai), ir tie pinigai suteiktų jam galimybę toliau tęsti mokslus, dalyvauti pleneruose ir mokomose parodose.
Ir jau visai nesuprantama, kodėl, bet vėl norisi ten grįžti. O pakvietimą jau gavome ir į rugsėjo mėn. vyksiantį festivalį Rachove.