Ramygalos parapija

Ramygalos parapija

Istorinuose šaltiniuose Ramygala minima jau XIII a. Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras 1501 m. pavedė Vilniaus vyskupui prižiūrėti ir Ramygalos parapiją. Kazio Misiaus ir Romualdo Šinkūno tyrinėjimuose rašoma, kad Ramygalos pirmoji bažnyčia pastatyta tarp 1431 ir 1500 m. tiksli data nežinoma, bet žinoma, kad 1500 m. jau yra minimas Ramygalos bažnyčios altarista (kunigas). Žinoma, kad jau XV a. pabaigoje  Ramygalos parapija buvo viena iš didžiausių Aukštaitijoje. Apie tai liudija  1503 m. kunigaikščio Aleksandro donacijos (dovanojimo) aktas, kuriuo Ramygalos klebonui pavedė rūpintis už 28 km. atstumu nuo Ramygalos,  Nevėžio upės krante pastatyti  koplyčią su filijos teisėmis vietos gyventojams ir užtikrinti jų religinį patarnavimą. Tai buvo Panevėžio miesto įkūrimas.

1669 m. Vilniuje vyko diacezinis sinodas, sušauktas vyskupo Aleksandro I Sapiegos. Jame buvo išvardintos Vilniaus vyskupijai priklausančios parapijos, jos suskirstytos į 26 dekanatus, Ramygalos parapija priklausė Ukmergės (Vilkmergės) dekanatui. 1847 m. Ukmergės dekanatas padalintas į du: Ukmergės ir Panevėžio, pastarajam priskirta Ramygalos parapija. Dalijant Vilniaus vyskupiją 7 dekanatai buvo priskirti Žemaičių vyskupijai. Žemaičių vyskupija buvo pati didžiausia carinės Rusijos teritorijoje. Vietomis Ramygalos parapijos ribos siekė 12 myliu. Kuriantis naujoms parapijoms: Panevėžiui, Kėdainiams, Upytei parapijos riba mažėjo. Tik 1926 m. visų parapijų ribos buvo galutiniai suformuotos.

Ramygalos parapijai priklausė Daukšinės, Gudeliukų, Naujadvario, Aukštadvario, Bistrampolio, Jotainių, Belazaravo, Barklainių, Kuršių, Džiugailių, Mikališkio, Sokelių, Lingelio dvarai. 

1922 m. parapijos lankymo knygoje suskaičiuota – 4 877 parapijiečiai, 1932 m. – 6 488 parapijiečiai. Ne visi gyvenantys Ramygaloje buvo katalikai, ne maža gyventojų dalis buvo žydai. Kitų tikėjimų tik pavieniai žmonės. 1922 m. žydų bendruomenę sudarė 351 asmenys -  Ramygaloje buvo dvi sinagogos. 1941 m. žydų bendruomenė sunaikinta nacių.



Ramygalos bažnyčia


Ramygalos bažnyčiaPirmoji Ramygaloje bažnyčia buvo pastatyta iki XV a. pabaigos, jos vietoje buvusi pagonių šventykla – romuva. Pirmoji medinė bažnyčia stovėjusi iki XVIII a. vidurio, kilęs gaisras sunaikino ne tik bažnyčią, bet ir visą miestelį.

1781 m. Vilniaus katedros kapitulos kanauninko, Šv. Kazimiero koplyčios klebono grafo Mykolo Tiškevičiaus rūpesčiu Ramygaloje iškilo nauja, Šv. Jono Krikštytojo titulu bažnyčia. Bažnyčia buvo medinė iš pušių, šiaudais dengtu stogu, 19 sieksnių ilgumo ir 8 sieksnių platumo, 10 langų, 5 altoriai, 10 balsų vargonai. 1841 m. bažnyčios stogas perdengtas gontais. Pietvakarinėje šventoriaus pusėje buvo medinė, šiaudiniu stogu varpinė, kurioje kabėjo 2 varpai. Varpinė 1842 m. perstatyta, o 1907 m. pastačius trečiąją, dabartinę, bažnyčią – išardyta.
Klebonas Julius Norgėla pagal architekto Karlo Edvardo Strandmano projektą 1897 m. pradėjo statyti dabartinę mūrinę bažnyčią. 1902-1907 m. klebono Juozo Genio (1858-1907) rūpesčiu ji pastatyta. Pradėjus statant naują bažnyčią medinė liko jos viduje ir vyko pamaldos iki buvo pastatyta naujoji. Vėliau senoji bažnyčia buvo išardyta ir išnešta. Senosios bažnyčios šoniniai altoriai padovanoti Eriškių kapinių koplyčiai. Po senąja bažnyčia buvo palaidoti didikai Gombrovičiai - bažnyčios fundatoriai.

Ramygalos šv. Jono Krikštytojo baigta statyti 1907 m. vien tik parapijiečių aukomis. Bažnyčią įrengė klebonas Cezaris Jačinauskas, 1914 m. spalio 28 d. konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius.

Bažnyčia neogotikinė, kryžminio plano (48x24 m), vienabokštė. Šventoriaus (110x70 m) tvora akmenų mūro. 1897 m. pradėta statyti bažnyčia yra raudonų plytų, neogotiško stiliaus, su vienu bokštu. Bokšto aukštis 70 m. Bažnyčios ilgis 48 m, plotis ties transeptu 24 m, aukštis viduje iki skliautų 15 m. Skliautai mūryti iš plytų. Bažnyčios viduje yra 6 stambūs pilioriai. Bažnyčios langai pagražinti spalvotais stiklais, yra du langai po 15 aršinų(1 aršinas - 71,12 cm) aukštumo ir 7 aršinų ilgumo, 6 langai po 15 aršinų aukštumo, 4 platumo. 4 rozetos – apskriti langai: 3 virš centrinio altoriaus ir vienas virš centrinių durų. Juose butą vitražų, II –ojo Pasaulinio karo metu vysktant bombardavimams vitražai subyrėjo. Žinoma, kad virš centrinių durų buvo Švč. Jėzaus Širdies vitražas. Bažnyčios vidus  tinkuotas. Trys ąžuoliniai altoriai papuošti gotiškais pinakliais ir arkutėmis. Centrinio altoriaus mensa iš margo marmuro, antipediume Paskutinės Vakarienės raižinys. Altoriaus centre, bažnyčios titulo – Šv. Jono Krikštytojo, krikštijančio Viešpatį Jėzų bareljefas. Šonuose stovi vyskupo šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero medinės skulptūros. Altoriaus viršuje Švč. Mergelės Marijos tarp suklupusių angelų skulptūra. Už altoriaus 3 vitražinės rozetos. Dešinėje bažnyčios navoje Nukryžiuotojo altorius, šonuose Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Jono, apaštalo, skulptūros. Šio altoriaus viršuje Šv. Mykolo, arkangelo skulptūra. Kairėje bažnyčios navoje Švč. Mergelės Marijos Aušros vartų altorius. Šis Švč. Mergelės Marijos paveikslas turi paauksuotus paveikslo apkaustus, taip pat yra užleidžiamas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas. Šonuose paveikslo stovi šv. Elžbietos ir šv. Barboros skulptūros. Altoriaus viršuje, Lietuvos globėjo šv. Kazimiero paveikslas.

1924 m. klebonaujant kunigui Antanui Kizniui baigti statyti 17 balsų vargonai. Vargonus statė vargonų meistras iš Panevėžio Martynas Masalskis. 2010 m. Manto Masioko išleista knyga „Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonai ir vargonininkai“. Joje yra smulkiai aprašomi bažnyčioje esatys vargonai ir surinkta dirbusių vargonininkų biografija.

1944 m. liepos pabaigoje traukiantis vokiečiams, užėjus rusams kareiviai šaudė, neva į taikinį – bažnyčios bokšto lange, padegė bokštą. Bažnyčios bokšte kabojo du varpai, vienas išsilydė, antrasis krisdamas perskilo. Ant nukritusio varpo yra užrašas: „In omnem terram exivit sonus eorum anno 1765“. 1956 m. klebono Petro Tarulio rūpesčiu bažnyčios bokštas atstatytas.

Bažnyčios prieangyje stovi Bernardo Bučo skulptūra, Kristus nešantis kryžių. Ši skulptūra stovėjo miestelio centre, sovietų valdžiai pareikalavus nugriauti, ji buvo priglausta bažnyčioje, kur pasiliko iki šiol.

Bažnyčios presbiterijoje naujas Egidijaus Darulio nutapytas paveikslas Vilniaus Gailestingumo koplyčios paveikslo kopija „Jėzau, pasitikiu Tavimi". Paveikslui pinigus paaukojo Grigiškietis Jurgis Kardis.

Bažnyčioje yra originalios (skulptūrinės) kryžiaus kelio stotys.

2007 m. birželio 24 d. Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia minėjo 100-ąjį jubiliejų ta proga šventoriuje pastatytas tautodailininko Stanislovo Janušio koplytstulpis, metalinį kryžių nukalė Vytautas Kryževičius. Koplytstulpį pašventino vyskupas Juozas Preikšas. 


Marijos Kazimieros Kaupaitės beatifikacija

 Marija Kazimiera Kaupaitė gimė 1880 m. sausio 6 d. Gudelių kaime, Ramygalos parapijoje. Buvo penktoji duktė iš vienuolikos vaikų.

Brolio Antano Kaupo kviečiama 1897 m. atvyko į Skrantoną, susipažino su nazaretiečių vienuolijos gyvenimu. 1902–1905 m. mokėsi Šv. Kryžiaus vienuolyne Ingenbolyje (Šveicarija).

1905 m. Skrantone įstojo į Nekalčiausiosios Marijos Širdies seserų vienuolyną,

1897 m. išvyksta į Jungtines Amerikos Valstijas.  Įkuria lietuvaičių vienuoliją auklėti vaikus tikėjimo ir lietuvybės dvasia.

1907 m. įkurtąją vienuoliją patvirtina Šventasis Sostas. Kongregacijos globėju pasirenkamas Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras. Taip bažnyčioje gimė nauja seserų vienuolija – kazimierietės. 

1911 m. persikėlė į Čikagą, 1913 m. išrinkta kongregacijos generaline vyresniąja. 1920–1934 m. gyveno Pažaislyje, čia 1920 m. įkūrė vienuolyną. Lietuvoje įsteigė pradžios ir aukštesniųjų mokyklų, ligoninių, bendradarbiavo laikraštyje „Šaltinis“ ir kitoje spaudoje.

1933 m. apdovanota Gedimino 3 laipsnio ordinu.

Mirė 1940 m. balandžio 17 d. nuo vėžio lygos Čikagoje. Prieš mirtį sesuo Marija Kazimiera Kaupaitė sakė: „Aš taip džiaugiuosi, kad turiu ligą, kuri leidžia man pasiruošti mirčiai ir savo kančiomis išpirkti nuodėmes“.

1986 m. šventasis Sostas Mariją Kazimierą Kaupaitę  paskelbė Dievo tarnaitė. Pradėta beatifikacijos byla. 2010 m. pop. Benediktas XVI Marijos Kazimieros Kaupaitės byloje pavirtino, kad sesuo Marija Kazimiera Kaupaitė yra palaimintoji Dievo tarnaitė, tai dar vienas žingsnis link šventumo paskelbimo.

2010 m. liepos 5 d. Ramygalos klebono Edmundo Rinkevičiaus rūpesčiu Gudelių kaime buvo pašventintas paminklinis akmuo skirtas atminti Marijai Kazimierai Kaupaitei. Paminko atidengimedalyvavo Pažaislio vienuolyno seserys kazimierietės, Panevėžio rajono valdžia, Ramygalos seniūnas, vietos gyventojai ir parapijiečiai. Giesmes giedojo Ramygalos parapijos Sumos choras. Straipsnis apie paminklinio akmens atidengimą.


Marijos Kazimieros Kaupaitės beatifikacijos bylos atgarsiai  

Kazimiera Kaupaitė – moters, palikusi pastebimą pėdsaką nacionaliniame mūsų pavelde. Be šios vienuolės indėlio, pavyzdžiui, nebūtų garsiojo Pažaislio. Tačiau daugumai Lietuvos žmonių Motinos Marijos (taip ją vadino ir vadina jos įkurtos vienuolijos seserys), švietėjos, lietuvybės puoselėtojos, gilaus vidinio gyvenimo moters, kandidatės į katalikų palaimintąsias, asmenybė lieka menkai pažįstama arba visai nežinoma.

Per pastarąjį dešimtmetį nuo 2006 iki 2016 metų Šventųjų skelbimo kongregacija gavo 351 positio iš visų Bažnyčios vietovių. Kardinolo pristatyme paminėta ir Lietuva tarp penkiolikos kraštų Bažnyčių, kurios minėtame laikotarpyje Kongregacijai pristatė po vieną positio: devyni kraštai pristatė po du, septyni kraštai po tris. Daugiau nei tris pristatė Filipinai (4); Portugalija (6), JAV, Kolumbija, Meksika, Vengrija ir Vokietija (7), Indija (8), Prancūzija (10), Brazilija (13), Lenkija (22), Ispanija (60) ir Italija (139).

Iš minėtųjų 351 dosjė, 293 buvo dėl išskirtinų krikščioniškų vertybių ir 58 dėl kankinystės. Tarp jų – dvi Lietuvos katalikų bendruomenei reikšmingos bylos:

Popiežius Pranciškus 2016 m. gruodžio 1 dieną įgaliojo kardinolą Angelo Amato paskelbti kongregacijos dekretą dėl Kaišiadorių arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873-1962), nužudyto iš neapykantos tikėjimui, kankinystės. Dekretas atvėrė kankinio, Garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kelią į palaimintuosius. Lietuvos vyskupai 2017-sius paskelbė kankinio, Garbingojo arkivyskupo T. Matulionio metais Lietuvoje. Lietuvos ganytojai kvietė didžiuotis, kad Viešpats Lietuvai dovanojo arkivyskupą Teofilių Matulionį.

Kita su Lietuva susijusi byla pradėta JAV, Čikagos arkivyskupijoje, dėl Kazimieriečių seserų vienuolijos steigėjos s. Marijos Kazimieros Kaupaitės (Kaupas) beatifikacijos. Popiežius Benediktas XVI pripažino s. Mariją Kazimierą Kaupaitę Garbingąja: dekretas dėl jos herojiškų dorybių paskelbtas 2010 metais. Garbingoji s. Marija Kazimiera Kaupaitė gimė Ramygaloje 1880 ir mirė JAV 1940 metais.

2010 m. Ramygalos klebono Edmundo Rinkevičiaus rūpesčiu Gudelių kaime pašventintas paminklinis akmuo, skirtas atminti Marijai Kazimierai Kaupaitei.

2015 m. spalio 4 d. Ramygalos bažnyčios kriptoje atidengta ir pašventinta memorialinė atminimo lenta su motinos Marijos Kazimieros Kaupaitės relikvijomis.

Kviečiame tikinčiuosius nuolat melsti Dievą, kad Motina Marija Kazimiera Kaupaitė būtų paskelbta palaimintąja. Melskime ir jos užtarimo sergantiems ir išgyvenantiems sunkumus.

Tikime, kad Motinos Marijos Kazimieros Kaupaitės patirta skaudi emigrantės dalia teiktų vilties šiandien išvykstantiems ieškoti geresnio gyvenimo lietuviams emigrantams, ypač paguostų ir ramintų likusius artimuosius.

Viliamės, kad sergantys onkologinėmis ligomis, kreipdamiesi į Dievo Tarnaitę, sulauktų pagalbos, dvasinės paguodos. Taip pat galime tikėtis dvasinių atsivertimų, pagalbos nelaimėse ir sielvartuose, išsilaisvinimo nuo priklausomybių ir kitokių kūno bei sielos negandų. 

2017 sausis