Motinos Marijos Kaupaitės mirties 76 metinių atminimo renginys

Balandį Tavo dvasia, baltais sparnais pamojusi, nuskrido pas Viešpatį, kad amžinai gyventų jo malonės šviesoje. O Tavo dieviškai žmogiška šviesa liko čia - gimtojoje žemėje. Kiekvieną pavasarį Tavo akys iš naujo pažvelgia į mus mėlynomis žibutėmis, jos lyg trapus dangaus atspindys – neišmatuojama gelmė giedros, šilumos ir išminties, kurią atrandame Tavo kilniuose darbuose, Tavo žodžiuose. Tie žodžiai šiandieną atskrido pas mus čiulbėdami: „Pasikalbėkime... pasikalbėkime laiškais“.

Balandžio 15 d. Ramygalos bažnyčios kriptoje, prie Garbingosios Dievo Tarnaitės Motinos Marijos Kaupaitės atminimo lentos su relikvijomis, vyko jos 76 mirties metinių minėjimas pavadintas "Pasikalbėkime laiškais". 

Renginį vedė kultūros centro meno vadovė Audronė Palionienė. Marijos Kaupaitės laiškus skaitė Irena Živilienė, Jolanta Masiokienė ir Loreta Kubiliūnienė. Kaip žmogiškai ir paprastai atskleidžiamos tikėjimo, o katu ir žmogiškumo paslaptys, laiškų jautrumas palietė kiekvieną klausantį. Laiškai rašyti su meile visada sulaukia atsako. Laiškus savo kraštietei rašė ir ramygaliečiai, keletas jų buvo skaitomi ir renginyje.

Ramygalos gimnazijos mokinių parašytus laiškus skaitė gimnazijos mokiniai Mantautas Raila ir Rugilė Kiškytė, gimnazijos mokytojos laišką perskaitė Aušrą Volkovienė, o senjorai Vincas Šidlauskas ir Irena Zubauskienė patys skaitė mintis, kurios sugulė į popieriaus lapą. Susikaupimo minutėse smuiko stygas graudino Panevėžio rajono muzikos mokyklos mokinė Dovilė Barzdaitė.

Po minėjimo bažnyčioje kunigas Edmundas Rinkevičius aukojo Šv. Mišias meldžiant motinai Marijai Kazimierai Kaupaitei altoriaus garbės, giedojo parapijos jaunimo choras. 

"Kaip greitai viskas praeina. Todėl rūpinkimės ir skubiai veikime, nepalikdami nė vienos dienos, nepažymėtos kokiu nors geru darbu“.

Tebūna šie Tavo žodžiai mums amžinu priesaku. Lai meilė Dievui bus matoma per mūsų meilę vienas kitam. Prisiminkime vieni kitus maldose, kalbėkimės žvelgdami vieni kitiems į akis, o jeigu tos akys, kurias taip norisi išvysti yra toli, net jeigu jos jau aptrauktos amžinybės rūku, vis vien pasikalbėkime... pasikalbėkime laiškais.